3. Traktoriukas/Tractor

        

  Chirurginio palatoje gavau kaimyną – septyniasdešimt devynerių Juozą.
„Atėjo laikas šarnyrą – plastmasinį kelio sąnarį įsidėti,“– dalykiškai paaiškino diedukas.
Iš karto patiko – toks dalykiškas, pastabus, viską žinantis ir absoliučiai krištoliniai skaidraus proto – nė lašo senatvinio marazmo. Apie vaikus ir anūkus nepasakojo, o aš, kaip sako, į dūšią nelindau...

            Ai, tai va, prieš dvidešimt metų garaže nuo taburetės krisdamas suplėšiau kelio meniską, bet kai atėjau į operaciją, sužinojau, kad daktarėlis chirurgas labai nekoks. Bijojau raišas likti, tai apsisukau ir parėjau Lepalingin namo. Visą laiką maudė, išsibaladojo. Dabar va, tenka grįžti, jau ne tik detalę, o visą šarnyrą keisti. Žinau, kad skauda labiau, nei klubo sąnarį keisti, tą, prieš penkerius metus pakeičiau, – pasakojo senolis.

            Seselė prieš operaciją liepė po dušu seneliui nusiprausti. Apsimetęs, kad jau eina, nuo pusiaukelės apsisukęs, senolis grįžo atgal. Seselė gi pamačius, kad pacientas sausas, apgaulę pastebėjo ir griežtai liepė lįsti po dušu, kitaip, sakė – su šlanga nupraus... Dar pasiūlė vertingiausius daiktus seife saugojimui palikti. Senelis Juozas be žodžių padavė visą savo turtą – du išsipūtusius polietileninius maišus. Toji, kritiškai įvertinus „brangenybes“, šyptelėjo: – viskas netilps... O atsarginiai triusikai ir rankšluostis, gal ir taip niekur nedings?

            – Na, jeigu šitiaip, tai pažadėkite man, kad, kol aš būsiu operacijoje, šis žmogus niekur nedings, – pyktelėjęs griežtai pareiškė senolis, rodydamas į mane. Pagalvojau, gal bijo seneliukas, kad ko nepavogčiau... Tik vėliau toptelėjo, kad tas jo „žmogus niekur nedings“ reiškė kažką žymiai daugiau. 
                 – Žinau aš juos... Grįžti, o čia jau kitas žmogus guli, nieko nežino, nesupranta ir viską iš pradžių jam turi aiškinti, – tarsi pasiaiškindamas, dėliojo senolis kai seselė išėjo. Pagalvojau, visai ką kitą turi galvoje kolega. Galbūt slapčia netgi pavydi man. Aš juk jau po, o jo dar laukia kantrybės išbandymas. Betgi, jis viską jau žino ir man dar tiek daug turi paaiškinti... Labai rimtai jaučiausi įpareigotas. Aš gi, paskutinis, jį išlydintis į operaciją. Privalėjau sulaukti.

            – Negalvok, kad nesiprausiu ir po dušu lįsti bijau. Tiesiog grindys ten slidžios, o aš,  lazdą paleidęs, į kitą pusę sulūžti galiu... – ramiai aiškino. Abu, ramentais barškindami, sugužėjome į dušo kabiną, kaip viena diena labiau patyręs, parodžiau, kaip ant specialiai tam paruoštos kėdės patogiai atsisėdus, galima praustis ir pažadėjau „pazeksuoti“ jei ką... Įkalbėjau...

         Operacija truko ilgiau kaip keturias valandas. Labai pergyvenau. Ne, sirgau..., ne, azartiškai kaip seniau sakė „bolelinau“ ir kaip dabar – „faninau“ už tą senuką... Chirurgas šauniai atliko savo darbą. Senelis Juozas vyriškai atlaikė išbandymą, o aš visą tą laiką galvojau ir mandagiai rinkau žodžius, norėdamas sužinoti – vardan ko, na, kam, po šimts pypkių, tokių garbingų metų sulaukus ir dvidešimt metų iškentėjus? Na, taip, suprantu, kad devynerius iš jų reikėjo laukti eilėje „šarnyro“, bet vis tiek, na, kokio bieso reikia pasiryžti keisti tą, na, negyvybiškai svarbią detalę. Suprantu, kad tokių metų sulaukus, visko dar labiau norisi ir dar tiek daug ko nespėta nuveikti, bet vis tik - KODĖL?...

– Žinai, nesenai nebrungiai įstaisiau ussieninį traktoruką, sustaisiau, pasruošiau. Cik va, su tuoj koju... Gazo nuspausc niekaip nevaliojau, mislinau, jau nigdi, rodos, nebus... Tai mažu dabar jau možnės, tų savo laukų suarc... Žinai... Ogi dar tep norėtųs... – Neklaustas viską paaiškino atsigavęs senolis.  
  Neseniai važiavau pro Leipalingį. Radau tokį lauką... Nusprendžiau, kad jis Jūsų...
Sėkmės Jums dėde Juozai.