4. Aparatas/Device

                              Lietuvoje, Žemės ūkio ministro kvietimu, viešėjo svarbus Vokietijos pareigūnas, žemės ūkio ministerijos kancleris.
Mes jau žinojome, kad ir ten ministrai keičiasi, o kancleriai išlieka amžinai. Na, beveik...
Kancleris buvo didelis – Lietuvos draugas ir pagalbininkas. Jis aktyviai padėjo stojant į ES, jam padedant šimtai Lietuvos žemės ūkio specialistų mokėsi ir dirbo Vokietijoje, o štai jam apsilankyti Lietuvoje vis sutrukdydavo įvairūs valstybiniai reikalai. Suprantama, pagaliau įvykusiu vizitu nuoširdžiai džiaugėsi daugelis. Po visų oficialių susitikimų ministras pakvietė garbų svečią ne į restoraną, o į savo namus.

„Žemiški“ ministrai mėgsta taip žemiškai pabendrauti, tad šiltas pokalbis  jau vyko sodo pievelėje. Vakarienės metu svečiui buvo pasiūlyta paragauti tikro... uždrausto... lietuviško tautinio paveldo – tikros dzūkiškos, dešimtmetį laikytos ąžuolinėje statinaitėje. Suprantama, kad tiek išvaizda, tiek skoniu tas tautinio paveldo produktas galėjo varžytis su bet kokiu pasaulyje žinomu viskiu, bet garbiam svečiui keletą kartų buvo paaiškinta, kad tokio „špecialiteto“ parduotuvėje, – negausi...

Svečias šyptelėjo. Pakėlęs taurę prieš šviesą, pauostęs, paragavęs ir įvertinęs gėrimo paklausė:

– O varymo aparatai irgi uždrausti?

Visi, savaime suprantama, linksėjome galvomis...

– Vokietijoje nuo seno apie tai tokią istoriją pasakoja, – prisiminė svečias. – Vieno valstiečio name ant aukšto rado seną, surūdijusį, pirmo pasaulinio karo laikų naminukės varymo aparatą... Buvo iškviesta policija... surašytas protokolas, konfiskacija... Po kurio laiko vyksta teismas. Susirinko daug žmonių, visi šaiposi iš senovinio surūdijusio eksponato, demonstruojamo teismo posėdžių salėje... Valstietis aiškinasi, kad nei jis, nei jo tėvas iš to aparato naminukės nevarė... Teisėjas negailestingas: – Jau vien už tokio aparato turėjimą jums gresia areštas ir laisvės atėmimas, – grasina.

– Na, jeigu jau taip, garbus teisėjau, – atsakė valstietis, – tai bauskite geriau mane už tos moters išprievartavimą... Ir nesvarbu, kad man septyniasdešimt ir tos moters aš nepažįstu, bet aparatą... jeigu ką, – turiu...

Vokietijoje, ką ten Vokietijoje, jau net ir Baltarusijoje – ruginukę ir slyvinukę, ir kriaušinę varyti galima. Lietuvoje oficialiai parduotuvėje tos jų „importinės naminukės“ nusipirkti galime. Patiems gaminti – šiukštu. Jau dvidešimtmetį kažkaip nesugebame mes to dar Rusijos caro draudimo peržengti. Garbus svečias pripažino – pagaminame netgi geresnę... Turime šimtametes gamybos tradicijas. Na, o reglamentavimo ir įstatymų, nors ir su vokiečių pagalba, vis tiek kada nors išmoksim...