14. Švaru / Clean

Prieš išeidamas iš savęs... Na, kaip sako, į tą juodą tunelį...
Stebiesi technika, kiek jos daug, visur - mašinoje, neštuvuose, lovoje... Kiek daug jos gali prijungti prie to nelabai kokio pavidalo, kuris kažkada vadinaisi tu... Nors ir pikta, bet visiškai nesupranti kur tave veža. Galiausiai dzin, vis tiek ten nebuvai...

O tas pypsintis televizorius, prijungtas prie tavęs, ne toks jau kvailas. Registruoja kiekvieną tavo krustelėjimą, kiekvieną durną mintį, nuo kurios jo „pyp, pyp“ pasidaro dažnesnis. Matai save ir juokas suima, kai aplanko artimas ir širdžiai mielas žmogus, tas nelemtas technikos stebuklas parodo, kad tavo pulsas ūgtelėjo keturiais pyp... Žmonės baltais chalatais kažkodėl atidžiau žiūri į tuos, kurie atėjo.

Kai lieki vienas... vienas su savimi būni neilgai.  Kai jau nebegali atsikelti ar pakelti galvos, kai jau nepakeli ir rankos, vis dar tebelaikančios mobilųjį. Kai negali musės nuvaryti, po tavo veidą ropinėjančios...  Ji prausia savo priekines kojas prakaito laše ant tavo kaktos, o tu tik pagalvoji - na, ir tegul sau... Kai nebeturi jėgų bijoti, nusiramini, ir supranti, kad dar ne... dar turi truputėlį laiko...

Lieka mintys. Lieka prisiminimai. Lieka žmonės. Lieka vaizdai. Keista, tačiau atrodo savaime suprantama, kad aplanko tik geri, nuostabūs žmonės ir gražūs vaizdai. Tavo...

Ateina tik tie, kuriuos nori matyti. Ne visų vardus prisimeni, nepameni ir kiek gero esate nuveikę, bet žinai – jis geras. O tie, kurie buvo nelabai arba visai nekokie, tiesiog pirštu mobilaus ekrane atsainiai pastumiami šalin ir subyra į smulkius puzlių gabaliukus. Švaru.