20. Minipaparacai

Kai buvau penkerių, ligoninėje patekau į mažiukų – „šketų“ palatą, vyresni buvo atskiroje, mergaitės - dar kitoje palatoje.
Pašalinių, į mūsų „džiovininkų“ aukštą, neįleisdavo visai, todėl greitai visus vaikus buvai kažkur matęs. Ką prie rentgeno, ką imant kraują, ką pas seselę, savo užpakaliu bandant išmokti keistą vitaminų abėcėlę – „B - 6“, „B - 12“, „C...“ – slaptais kodais koridoriuje persimesdavo maži „specialistai“... Žinojom, kuris skaudžiausias... Geriausias buvo vitaminas „D“. Jį tiesiog ant liežuvio užlašindavo ir adatų nereikėjo. Visi vilkėjo vienodai, todėl žiūrėjom į veidus, į akis.

     Visi vyresni - ir berniukai, ir mergaitės kažkaip lengvai išprašydavo iš tėvų nupirkti jiems fotoaparatą. Mes, „šketai“, pavydėjom, o kam reikalingi ryškalai ir fiksažas - žalio supratimo neturėjom. Nei skaitmeninių, nei mobiliųjų, nei akiniuose įtaisytų kamerų tuomet dar niekas nesapnavo. Išryškinti negatyvinę juostelę mokėjo ne kiekvienas. Pigiausias fotoaparatas „Liubitel“ kainavo septynis rublius, na, tiek, kiek brangi saldainių dėžė, kurią atnešdavo daktarei. Taigi, tokio aparato „Mėgėjas“ juostelėje buvo tik 12 kadrų. Juostelė buvo plati ir išryškinti ją buvo sunkiau, nesulipusią... Prabangesnis ir geresnis, o svarbiausia, mažesnis aparatas „Smena“ kainavo penkiolika rublių. Tuomet dar reikėjo tamsoje susisukti juostelę, kainavo ji 16 kapeikų – na, kaip ledų porcija, ir jau turėjai net 36 kadrus.

Berniukai stengėsi nufotografuoti jiems patinkančias mergaites. Tos neatsilikdavo, pačios, aišku, slėpėsi ir „fotkino“ berniukus. Į priešo teritoriją – mergaičių palatą, taip paprastai nepapulsi, galėjai iki kosulio būti užkutentas ir pižamos kelnių netekti... Štai tuomet ir ateidavo minipaparacų valanda. Mūsų „malių“ – mergiotės nebijojo, prisileisdavo ir netgi globojo, todėl bachūriukai mus ir siųsdavo į žvalgybą, o mes ir žaidėme karą. Dičkiai išmokydavo mus kaip paslėpti aparatą, kaip nustatyti atstumą ir netgi diafragmą... Nurodydavo, kurią mergaitę reikia „nufystinti“ ir pirmyn. Pykštelėjus reikėjo sveiką kailį , o svarbiausia fotoaparatą ir neapšviestą juostelę išnešti. Fotografuoti reikėjo ne bet kaip... Pižamos ir taip matėsi visada. Turėjo matytis mergaitės akys. Kaip užkalbinti, kad atsisuktų, nusišypsotų, ar paslaptingai mirkteltų - panelės kartais pamokydavo geriau, nei bachūriukai. Pykdavo jos, kai nešdavom kudašių. Nespėdavo net paklausti, kuris vaikinas siuntė.

Iš mūsų „vaizdų medžiokles“ pagamintų nuotraukų temačiau tik dvi. Tai buvo neįtikėtina prabanga. Kainavo nuotrauka tuomet 50 kapeikų, na, kaip nesuprantamų „importinių vengriškų ar bulgariškų“ sulčių stiklainis, ar užrašų knygelė. Ne kiekviena foto ateljė prasidėdavo su mūsų „menais“... Paprastai užtekdavo išryškintos negatyvinės juostelės. Iš jų, iškarpytus kvadratėlius, toje pačioje užrašų knygelėje, kaip piniginėje pinigus, vaikinai nešiojosi. Vėliau tokias „nuotraukas“, merginos galėdavo išsipirkti, ar išsimainyti. Tik tai darydavo kažkaip paslaptingai ir mums maliams nepasakodavo, kartais atiduodavo nepavykusius kadrus ir net visas juosteles. Sukaupę atmintį, fantaziją ir draugų pasakas, galėjom įsivaizduoti - kokia panelė nufotografuota. Pačių panelių pasiklausti negalėjom, jų, kaip ir „užsakovų“, dažnai paprasčiausiai jau nebebuvo. Tiesiog išsiųsdavo į sanatorinius darželius, sanatorijas, internatus, ar namo... „Išrašytas“ – sakydavo žmonės baltais chalatais. To stebuklingo, palaimingo, pačio geriausio ir svarbiausio žodžio, kurio laukėm labiau nei Kalėdų ir Naujųjų išsižioję, gydytojai sakyti, kažkodėl, vengė. „Laisvas“ – ne tokio žodžio mes nemokėjom. Jo ir nebūna. Mes, šketai, tikėjom, aš ir dabar tikiu – jie „PASVEIKO“... Būtent tą žodį viltingai sakydavo mamos.

Vienoje palatoje, kuri buvo ir valgykla ir mokykla kartu, berods kartą per savaitę, tik ne pižamų keitimo dieną, mokėmės skaityti ir rašyti. Vienu metu, visi kartu - visų klasių iš karto...  Fotografinio rakurso, kompozicijos, šviesos ir perspektyvos tada niekur ir niekas nemokė, bet daug atiduočiau, jei galėčiau pamatyti tas nuotraukas dabar.