21. Rusiškas suvenyras / Rusian souvenir

              

Artėjo XX amžiaus pabaiga. Lietuva jau  atšventė savo nepriklausomybės penkmetį. Jau buvo atsiradę ir mobilūs telefonai, visi jau nusipirko ir susistatė dujų ir vandens skaitiklius, jau nieko nebestebino ir gyvatuko mokestis. Visi tvarkingai mokėjo ir radijo taško mokestį, kurio niekas seniai nebeklausė. Taksi jau vėl pradėjo vežti pagal taksofono skaitliuko parodymus. Ir atrodė viskas jau normalizuota, sistematizuota, reglamentuota ir apskaičiuota.

Atvyko labai geras draugas rašytojas, kinematografininkas, istorikas ir bibliografas iš Maskvos. Pasitikau jį, atvykome namo. Jis iš kelionės užsuko į atitinkamą vietą atsigaivinti. Užsuko ir prapuolė pusvalandžiui...

Aš ne juokais sunerimau - ar viskas gerai svečiui po kelionės. O jis, truputėlį suglumęs, išlindęs rodo man į vandens skaitiklį ir klausia – kas čia?... Aš žinoma paaiškinau, kaip mes visi „savanoriškai – priverstinai“ nusipirkome skaitiklius, kurie rodo kiek kubinių metrų vandens sunaudojame ir atitinkamai už tiek mokame... Pasakodamas aišku prisiminiau, jog didžios kaimyninės šalies piliečiai apie tai dar negalvojo ir kaip šaltas ir karštas vanduo laisvai liejosi visur.

Sėdome prie stalo. „Už susitikimą“, “Draugus“, „Lietuvą“, „Šeimas“... Kalbų ir tostų buvo daugiau, nei noro valgyti. Tik draugo akyse mačiau klausimą. Sukaupęs drąsą jis paklausė - „sakyk, o galima tokį vandens skaitiklį laisvai parduotuvėje nusipirkti? Ir kiek jis kainuoja?...“ – pagaliau neišturėjo svečias...

„Na va, galvoju, – nusipirks jis tą skaitiklį.., parsiveš namo... sakys - visai jau tie lietuviai nusigyveno... vandenį skaičiuoja ir pardavinėja, tarsi jų Konstitucijoje nebūtų garantuota, jog vanduo visų!...  Na, apie 20 dolerių kainuoja, sakau, o kam tau jo?...“

Draugas pagalvojo sekundę...  „Na, ne... Gal per brangus ir per didelis šiek tiek... Įsivaizduok, sako,-parsivežu aš tokį skaitiklį, pritaikau uždėjimą ir užmaunu ant butelio... po to ant kito... Ir be jokių ypatingų matematinių skaičiavimų galėčiau žinoti – kiek kubinių metrų degtinės suvartota...“ 

Štai kur minties skrydis... Tokio suvenyro niekas nepagamino iki šiol...

P.S.

Prabėgo 20 metų. Aplankiau savo draugą Rusijoje. Vanduo ten ir dabar pigus. Komunalininkai nusprendė, kad draugas per mėnesį sunaudoja 9,5 kubinio metro vandens, tokia vieno žmogaus mėnesio norma. Ir jis jau planuoja įsirengti vandens skaitiklius.