381. Zuikio trūksta

Po ilgų ginčų, diskusijų ir netgi barnių, sakyčiau,

2018 m. liepos 5 d. Kaune iškilo Vyčio skluptūra „Laisvės karys“. Kauniečiai ir kiti patriotai džiaugėsi, o vilniečiai diskutavo toliau. Atsirado garsiai kritikuojančių, sutikau prie paminklo ratuku aplink paminklą žingsniuojančių ir patyliukais bambančių – „velnio sėkla užvaldo kauniečių širdis...“ Kai kam nepatiko raitelis – tai „akys per didelės“, tai „veidas per jaunas“... Kiti žirgui pretenzijų turėjo – „uodega pakelta“, „žirgas piestu, o žąslai kabo neištempti“... kietiems „visai į Vytį nepanašus“ pasirodė. Jau po pusmečio kalbos nutilo. Nieko tam raiteliui netrūksta, na, nebent tik gražios legendos. 

Žiūrėdamas į piestu pakilusį žirgą ir Aleksoto pusėn žiūrintį raitelį, kitą, labai garsų raitelį ant žirgo Aleksote prisiminiau ir pamaniau, kad Kaunui dar trūksta mažo, bet drąsaus Zuikio paminklo!...     

Prieš 200 metų, panašiu metu, 1812 m. birželio 23 d. persikėlimo per Nemuną išvakarėse Napoleonas kartu su keletu karininkų nujojo į Aleksotą, ir nuo kalvos, kuri ir dabar Napoleono vardu vadinama, apžvelgė Kauną, kitapus Nemuno jau buvo Rusija. Aleksandras Diuma, po 10 metų keliavęs Napoleono keliais ir aprašęs tai knygoje „Ginklų meistras“, o ir kiti metraštininkai tvirtina, jog tai tikras istorinis faktas. Taigi, Napoleonui grįžtant į štabą, iš kažkur staiga iššoko zuikis ir Napoleono žirgas (vardu Frydlandas) pasibaidė, stojo piestu, o imperatorius nukrito žemėn. Tylomis greitai atsikėlęs jis užšoko ant žirgo ir juokaudamas tarė: „Jei būčiau romėnas, dabar pasukčiau atgal“. Lydintys karininkai šį įvykį palaikė blogu ženklu. O geriau jau būtų grįžęs...

Nežinia, kaip toks didis karvedys, ir puikus raitelis, kurio skulptūros ir paveikslai ant žirgo eksponuojami plačiai, kaip galėjo tas, kurio, kaip rašoma „mėgiamiausia pramoga, kuriai jis skirdavo daugiausiai laiko, po ilgai trukusių ir varginančių diktavimų šokti į balną ant žirgo, atleisti pavadį ir leisti žirgui jį nešti tolyn“, kaip galėjo jis taip žioplai nupulti nuo žirgo?...

Dar kitas (greičiausiai rusų) istorikas teigia, kad aplenkęs armiją, Napoleonas šešių žirgų traukiama karieta privažiavo Nemuną ir įsitaisė ant aukšto skardžio. Ankstų birželio 24-osios (naujuoju stiliumi) rytą Napoleonas išėjo iš palapinės apsirengęs lenkų karininko munduru. Napoleonas įsakė forsuoti Nemuną per tris laikinus pontoninius tiltus. Prancūzai Kauną užėmė be jokio pasipriešinimo.

Apskaičiuota, kad kelyje Kaunas-Vilnius krito apie 20 tūkst. arklių. Prancūzams keliantis per Nemuną netikėtai atšalo: dieną tvyrojusią 25 laipsnių temperatūrą staiga pakeitė vos 5 laipsnių šiluma. Tokių staigių pokyčių nepakėlė Didžiosios armijos gretose buvę portugalų, ispanų, italų karių žirgai. Prasidėjo liūtys, kruša. Bandydami gelbėti šąlančius arklius, kariai juos suvarydavo į bažnyčias, vienuolynus. Kauniečiai nusprendė, kad tos armijos kariai - bedieviai. Nežinia, ar vidury lietuviškos vasaros nesušalo generolo ristūnas, bet piestu kelkim klausimą - tai raitas ant balto žirgo, ar vis dėlto šešių žirgų traukiama karieta Napoleonas į Kauną pateko?

Žibalo į ugnį papylė Imperatoriaus rūmų dailininkas Žakas Luji Davidas (Jacques-Louis David) Napoleono pergalei Marengo mūšyje pažymėti 1801 m. nutapęs paveikslą „Napoleonas kerta Alpes San Bernaro perėjoje“, vaizduojantį karo lyderį, paties Napoleono apibūdinimu, „ramiu ant nartaus žirgo“. Dailininkas teigė, kad tik didelės valios pastangomis Imperatorius užsėsdavo ant žirgo pozuoti. Galbūt Imperatorius sirgo ne tik alurofobija - „kačių baimės“ fobija, bet ir arklių baimės – „ekvinofobija“?

Aišku, tokiai prielaidai šiek tiek prieštarauja gražios legendos apie ilgiausiai pasaulyje išgyvenusį Napoleono žirgą Marengą, sulaukusį 63 metų amžiaus. Turint galvoje, kad žirgas buvo pavadintas Napoleono pergalei 1800 m. Marengo mūšyje pažymėti, o taip pat tai, kad Imperatorius mirė 1821 m., nugyvenęs 52 metus, tai 63 metų amžiaus sulaukęs Marengas turėjo ilgokai paliūdėti, be savo šeimininko. 
Keistokai skamba ir kito, mylimiausio Bonaparto žirgo, balto arabų eržilo, Vizirio, Osmanų sultono padovanoto  Napoleonui 1802 m. legenda. Šis žirgas lydėjo generolą ne tik į mūšius prieš prūsus ir rusus , bet ir į pirmąją tremtį Elbos saloje 1814 m. Napoleonui sugrįžus 100 dienų,  Viziris jau buvo per senas siekti naujų pergalių, todėl buvo atiduotas ypatingai priežiūrai imperatoriškose arklidėse. Po Vaterlo mūšio  į tremtį Elenos saloje Napoleonas keliavo jau be savo ištikimo ristūno.

Kritusį žirgą pirmą kartą iškimšo imperatoriškųjų arklidžių meistras. Baimindamasis keršto dėl visko, kas susiję su Napoleonu, arklidžių vadovas žirgo iškamšą pardavė Šiaurės Prancūzijoje gyvenusiam anglui Williamui Clarkui, tačiau ir jam pasidarė neramu dėl Napoleono šešėlio, todėl jis kontrabanda pervežė Vizirio iškamšą į Angliją. Kad niekas nesučiuptų, buvo ištrauktas iškamšos turinys. Galiausiai Anglijoje iškamša vėl prikimšta ir nuo 1843 m. žirgas buvo eksponuojamas Istorijos muziejuje Mančesteryje.

Žodžiu, nei Marengas, nei Viziris persikėlime per Nemuną nedalyvavo. Tikriausiai buvo atostogose. Kita vertus, Imperatoriui niekas nedraudė turėti daugybę mylimų žirgų. Ką gali žinoti, galbūt dėl tos meilės žirgams, Napoleonui nepasisekė ir šachmatų istorijoje. Napoleono debiutas pavadintas Napoleono Bonaparto vardu, kuris šachmatuose buvo laikomas „stipriu mėgėju“, gan retai sutinkamas šachmatų partijose, jis laikomas silpnu, nes per anksti išveda valdovę ir užima geriausią laukelį žirgui.

Kauno raitelio iškilmių džiaugsmui atslūgus,  vis dažniau  apie tą Zuikio skulptūrą, na, bent jau zuikio ausų, kur nors Aleksote iš Napoleono kepurės išlindusių, paminklą pasvajoju. Napoleonas buvo dar tas smaližius. Jis visuomet nurodydavo, kad kiekvieno žygio metu būtų pasirūpinta atitinkamu kiekiu šokolado. Taigi, pastačius paminklą Napoleoną išgąsdinusiam zuikiui, vėliau galima būtų ir nedidelius šokoladinius zuikius pagaminti.