376. Kirpta – pjauta…

Kažkada šią istoriją močiutė daug kartų pasakojo.

Ginčydavausi  su ja dažnai iki pamėlynavimo, o ji užsispyrėlė tylėjo, bet niekada nenusileisdavo. Kantriai laukė…

Taigi, kaime gyveno šeima. Neturtingai gyveno, vieną karvutę maitintoją teturėjo. Žmona ryte pamelžusi nuvesdavo ir palikdavo ją ganytis pievoje, vyras po dienos darbų parsivesdavo. 

Kartą vakare nuėjęs įprastoje vietoje vyras karvutės neberado. Susisielojo, nubėgęs žmoną pasikvietė – gal ne ten pririšo, gal nuėjo kur kitur? Apžiūrėję abu pievą, rado tik smaigą ir virvės galą.  Abu beviltiškai suprato, kad nebėra karvės, pavogė…

– Pjauta,– atsiduso  vyras.

– Kirpta,– apžiūrėjusi virvę užginčijo žmona.

– Pjauta – pyktelėjo vyras, - kirpta - nenusileido žmona.

Taip ir grįžo namo liedami, pyktį, liūdesį ir nusivylimą vienas ant kito.

– Pjauta šūktelėjo vyras, pagriebęs iš šulinio virvę, kuria paprastai nuleisdavo kanutę su pienu atšaldyti. Galbūt pažiūrėti norėjo – kiek dar pieno likę?...

– Kirpta, – iš nevilties tikriausiai nenusileido žmona. Griebė vyras žmoną, apjuosė virve ir nuleido į šulinį. 

– Pjauta! – rėkė jis šulinin...

– Kirpta! – aidėjo iš ten atgalios.

Dar žemiau leisdamas pačią, vyras savo tiesą įrodyti norėjo, o ta, ir iki kaklo vandenyje panirusi, kartojo savo. Neapsikentęs vyras ir visai pačią po vandeniu nuleido.

- Pjauta! šaukė jis vandeniui. Iš vandens išlindo ranka, ir vis tiek parodė, kad "kirpta". Vyras išsitraukė peilį... Močiutė irgi visada iš stalčiaus išsitraukdavo didžiulį peilį - ir...

– Na ir pasilik tu su savo nuomone! 

– Nupjovė virvę kaimietis, – šmaukštelėjusi peiliu, kaip kardu ore, baigdavo savo pasakojimą močiutė. Žiūrėdamas į tą didžiulį peilį, aš išsigąstingai pasimetęs, kiekvieną kartą, o močiutės pamiršusios dažnai tą pačią pasaką seka, laukiau vis kokios nors laimingos istorijos pabaigos, kažkokio moralo. Na, tai bet taip kaip gi šitaip? Taigi taip negalima! Žiūrėjau močiutei į akis...

– Tavo akyse melagio velniukai laksto, - kaip sakydavo ji man, norėjosi šaukti atgal... Močiutės akys tuomet kažkaip kitaip, keistai, triumfuojančiai blizgėjo. Žinojau, daugiau su ja tądien ginčytis nebegalima.
Ir kodėl tie vagys tą smaigą taip "be ryšio" paliko?...
Liepos 23 -ąją pažymime močiučių dieną, o aš dabar jaunavedžiams virvagalį dovanoju, liepdamas nustatyti - kirptas ar pjautas jo galas...