369. Daug kačių – mažai turistų

Pirmą kartą Lasičio plokščiakalnio kaimelyje sustojome atsitiktinai.

Tiesiog kelias taip atvedė. Žmonių nesimatė, abiejose kelio pusėse po taverną, abiejų šeimininkai į gatvę išbėgę užeiti kvietė. Pasirinkome mažesnę, tą, kurios pusėje sustojome. Nevalgėme, tik kavos išgėrėme. Į ją, turkiškai gamintą, tiesa graikai pyksta, kai taip vadiname tokį kavos paruošimo būdą, senolis cukraus be saiko drėbtelėjo. Sienos nukabinėtos nuotraukomis, senoviniais įrankiais, ginklais – kaip ir visur. Kavinės šeimininkas tylėjo penkiomis kalbomis. Nei angliškai, nei vokiškai, nei rusiškai, – o ir kam, vis tiek tie turistai nieko nesupras. 
Na, bet vis dėlto, kažką senolis mums sugalvojo paaiškinti. Priėjęs, reikšmingai ištylėjęs pauzę, drebančia ranka dūrė sau į krūtinę ir tarė:

– PARTIZANO...

Tuomet puolė rodyti gerokai patrintą, II pasaulinio karo kovų knygą, joje mirgėjo mažutės rezistencinės nuotraukos. Suprasdamas, kad nedaug graikiškų  rašmenų įkertame , rodė į vieno jauno, pernelyg daug ir gražiai ginkluoto žmogaus nuotrauką, ir vėl taip pat reikšmingai rodė į save, suprasdamas, kad nelabai jau į tą žvalų kariauninką bepanašus. Mes, aišku, reikšmingai linksėjome galvomis ir žavėjomės seneliu. Tik tuo, atrodė, visai nesidžiaugė senelio žmona.

Kretos istorijos namų darbus teko daryti pačiam. Čia vokiečiai pirmą kartą karo istorijoje išbandė karinį oro desantą. Leistis reikėjo iš žemai pikiruojančių lėktuvų,  ginkluotę ir karius iš lėktuvų metė atskirai. Nusileidę ginklus turėjo pasiimti žemėje. Kretoje įsitvirtinę anglų garnizono daliniai iššifravo vokiečių pranešimus. Jie kaip žvirblius ore iššaudė tūkstančius besileidžiančių beginklių vokiečių desantininkų, todėl vokiečiai, kai vis dėlto užėmė salą, buvo labai pikti. O čia dar ir graikų partizanai... 

Baudė žiauriai – už vieną nužudytą vokietį, nušaudavo du graikus. Likusios našlėmis, salos moterys prisiekė ir iki dabar nešioja juodai. PARTIZANO žmonai pasisekė.

Kitą kartą viešint Kretoje kelias vėl vedė pro tą pačią taverną. Sustojome tyčia, norėjome partizaną aplankyti. Senis šypsojosi. Nusivedė į vidinį kiemą, pasodino terasoje.

– Ar skanios vynuogės? – pirštais klausėme rodydami į nuo terasos lubų nusvirusias kekes.

– A... TURYSTO... – numojo ranka senolis, suprask tik tam jos ir tinkamos.  Senuko akys guviai žibėjo, paslaptingai pamojęs, jis nusivedė mus į rūsį, kur gamino tauriuosius gėrimus. Sode rodė kaip veikia ir vandenį pumpuoja keistasis Kretos malūnas. Tik čia kažkodėl jie sukasi prieš laikrodžio rodyklę. Aišku, vaišino ožkos sūriu ir medum, rodė dviprasmiškų formų daržoves, žodžiu linksmino kaip mokėjo.

Senolė, aišku, ir vėl piktinosi, bet arčiau prieiti nedrįso. Tik iš kelių mestų replikų supratome, kad mūsų garbei senukas ryžosi mažam žygdarbiui, už kurį vakare greičiausiai dar atsiims. Kalbėjomės pirštais, visokių kalbų žodžių nuotrupom. Atsisveikinom jau kaip seni kovų dalyviai.

Po penkerių metų, atsitrenkę į Kretą, Partizano važiavome aplankyti specialiai. Nežinojome nei vardo, nei pavardės... Kažkaip kirbėjo viltis, kad turėtume spėti pamatyti...

Kaimelyje nebedirba paštas, dviejų kioskų dydžio geležinis "supermarketas". Dar stovi paminklas partizanams. Tavernoje „Po platanu“ niekas nepasikeitė. Ir ji, nebeveikia. Terasos kampe sėdėjo vis ta pati susiraukusi senolė. Žioptėlėjome per langą –  Kretos Partizanas nejudėdamas gulėjo po savo šeimos nuotraukomis, prie karo laikų pečiuko. Visai nejudėjo. Snaudė tikėkimės...

Nieko nepadarysi – teko eiti pas konkurentus, į kitą gatvės pusę.  Atrodė, kad ir šen bei ten šmirinėjantys graikiški katinai nebuvo perdėm linksmi. „Daug katinų – mažai turistų“, –konstatavo konkurentų tavernos šeimininkė. Nebuvo ji labai svetinga ir iškalbi.
– Senas jau, labai... Silpnas... 97 metai... Tepasakė ji apie kaimyną.

Ji laimėjo... 
Geros kelionės TAU... Derlingų vynuogių ir gerų amžinųjų medžioklės plotų PARTIZANO...