Kretoje vietiniai žino tokių vietelių, kuriose vairuotojui jau nusibosta "išiminėti" serpantinų posūkius, o keleiviams, žiūrintiems į skardį, jau norisi išlipti.
Tai štai tokiuose užkaboriuose, jie ir įsirengia laikinus, bet ilgai grojančius prekybos taškus. Nevadina jų "supermarketais", kaip vadina juos žemiau. Viename tokiame "taške" kalnų prekeivis marketingo darbus atliko paprastai. Ant atitvaro į bedugnę jis sukabino įvairių šalių vėliavas, pamatę lietuvišką, stojam iš karto. Šypsomės. Ant prekystalio vietiniai taurieji gėrimai – raki, alyvuogių aliejus, medus, raki su medum ir žolelėm.
- – Sveiki atvykę! Iš kur Jūs?... Iš Lietuvos?
Aha, žinau, žinau – krepšinis, Sabonis, Jasikevičius, – sveikinasi žmogus, – čia viskas iš mano šeimos ūkio, aukščiausios
rūšies produktai, pradeda tradicinę dainelę senolis.
– Kokia kaina? – bandome taupyti laiką ir išvaduoti nuo vargo žmogų.
– Kokia kaina? – bandome taupyti laiką ir išvaduoti nuo vargo žmogų.
– Mes nekalbam rusiškai, – principingai apsimetame.
– Žinau, bet Jūs nekalbate ir graikiškai, – nepasimeta kalnietis. – O Jūs kodėl neragaujate? Žmogus, kuriam siūlai išgerti, o jis atsisako, yra nepatikimas, – pats to nežinodamas, kaimo išminčius perfrazuoja Čechovą. Tik tas, negeriantį ir nerūkantį žmogų buvo tiesiog pavadinęs „svolačium“. – Vairuojate? Nebijokite, dabar diena, policija miega. Dirbs vidurnaktį, stabdys, tikrins dokumentus, dabar galite ragauti drąsiai. Tai vietinė viagra. Aš vienišas čia stoviu, po truputį prisiragauju. Vakare grįžtu namo – žmona linguoja galva, bet šypsosi. Jamas...
Janis Paterakis iš Mesopotamus po Lietuvos trispalve.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą