367. Žinau, nepirksi

Serpantinu kilome į „Homo sapiens“ muziejų Kretoje.

Kaip visada stabtelėjome ir trijų trobų kaimelyje, aplankyti seno pažįstamo profesoriaus iš įvairiausių moliūgėlių gaminančio linksmas skulptūrėles, piešiančio suvenyrinius graikiškus paveikslėlius. Vienoje kelio pusėje puiki taverna, kitoje – muziejus. Paskutinį kartą, prieš penketą metų čia buvome pirkę vieną paveikslėlį – iš pagarbos daugiau žmogaus kūrybai ir užsispyrimui.

Kol pastačiau automobilį, kelionės draugai jau nustraksėjo džiaugtis linksmučiais moliūgais.
– Pone, prašau labai atleisti man, - jau prie durų pasitiko svetingas šeimininkas. Iš veido visai nepažinau Jūsų žmonos... Jūs, tai va iš karto – savas, – džiaugėsi graikas.

Įtariai pagalvojau  ar tik nesiekia naudos seneliukas? Ar tik nenori kokį moliūgėlį žmonai įpiršti? Ne. Žvilgtelėjęs į žmoną, gretai nukračiau piktas mintis – ir jos žmogus jau atsiprašė. Vizualikas – atsimena portetus.

-   – Prašau, apžiūrėti. Atsirado naujų motyvų, – didžiuodamasis ištarė senolis ir ramiai nuėjo toliau darbuotis. Kaip gali žmogus išlikti ramus ir netgi ramiai dirbti, kai po namus, visą sodą šmirinėja šitiek žioplių. Dar prisimena, džiaugiasi,  nors ir supranta, kad nepirksi.