Visi žinome - ką
reiškia „pirkti katę maiše“ arba „sutaria kaip šuo su kate“.
Visi žaidėme „aklą
vištą“, o kartais pajuokaujame, jog „užsimanė keptų karvelių“, ar „paukščių
pieno“, žinom, kad "tyli kiaulė gilią šaknį knisa", kartais pabūname "kaip karvė ant ledo" ir pasiunčiame ką nors "šunims šieko pjauti", nes visai "pelių negaudo". Skundžiamės, kad nuo "vilko ant meškos užšokome, o „šaldytuve pelė pasikorė“...
Gyvūnai nekalti,
tačiau jie nuo senų senovės yra tapę liaudies pasakų, patarlių, frazeologizmų
ir idiomų herojais. Vaizdingi posakiai - frazeologizmai, ar idiomos (išvertus
iš graikų kalbos - savotiškas posakis), tai sustabarėję ir prasmiškai nedalomi
žodžių junginiai būdingi tik vienai kuriai kalbai. Jų reikšmė tiesiogiai
verčiant juos sudarančius žodžius nesuprantama. Jie naudojami siekiant
emociškai bei stilistiškai labiau pabrėžti išsakomas mintis. O tokių idiomų,
kiekvienoje kalboje daugėja.
Norvegai sako –
„vaikštai kaip katė aplink karštą košę“. Tai reiškia, kad kalbi „pilstydamas iš
tuščio į kiaurą“. Vaizdingai norvegai „pasiduoda“. Jie sako „praryti porą
kupranugarių“...
Italai linkėdami
sėkmės gali nusiųsti jus „eikite vilkui į nasrus“, o dar jie pataria: „Nėra
tokio pikto šuns, kuris nevizgintų uodega“.
Anglai sako - "lyja katėmis ir šunimis" - na ir pas juos lyja... Serbai, norėdami stipriai pasakyti, kad „pila kaip iš kibiro“, sako „lietus lyja, žudo peles“. Šiaurės Amerikos indėnai tardami „vėžlys sulindo į kiautą“, galvoje gali turėti, jog lauką apgaubė rūkas.
Portugalai sako,
kad „kas neturi šuns, medžioja su kate“ – tai reikštų, kad jūs turite padaryti
tai, ką turite padaryti, pasinaudodami tuo ką turite po ranka. Kaimynai latviai
juokiasi, kad „giriasi mažomis antimis“... Tai reiškia - kalbėti niekus arba
meluoti.
Švedai sako „daryti
iš plunksnos vištą“, o tai tas pats, kaip „pūsti iš musės dramblį“. Dar
Švedijoje „jaučia pelėdą pelkėje“ – kitaip tariant, nujaučia artėjantį pavojų.
Vengrai, norėdami
paguosti ar sugėdinti verkiantį vaiką, klausia – „kam peles girdai?“. Vengrijoje
sakoma „džiaugiasi, kaip bezdžionė savo uodega“ – tai reiškia, kad šokinėdamas
iš laimės esate „devintame danguje“.
Prancūzai sako
„peršokti nuo gaidžio ant asilo“ – tai reiškia – nelogiškai keisti pokalbio
temą. Prancūzai vienas kitu
nepasitikinčius pašnekovus apibūdina kaip „žiūrėjo vienas į kitą kaip moliniai
šunys“. Norėdami pašiepti prastai
prancūziškai kalbantį, jie sako – „prancūziškai kalba, kaip ispanų karvė“.
Taip pašieptas žmogus gali ir įsižeisti, tuomet apie jį sakoma, kad „žaltį prarijo“. Tai reikštų, jog buvo taip
įsižeidęs, kad negalėjo atsikirsti ar žodžio ištarti.
Supykęs vokietis
galėtų nusiųsti jus ten, „kur lapė ir zuikis sako „labanakt““. Niekas nežino – kur
tai galėtų būti, bet apytiksliai maždaug ten, kur mes siunčiame „po velnių“. Jeigu vokietis nori pasakyti „ne mano pupos...“ ar kitaip
vaizdžiai atsiriboti, jis gali
vaikiškai pasakyti „mano vardas Zuikis“. Lenkai panašioje situacijoje sako „ne
mano cirkas, ne mano ir bezdžionės“. Jei žmogus arogantiškai užrietęs nosį,
kaimynai lenkiškai padėsto, kad jis „turi musių nosyje“.
Jeigu olandas apie
kažką pasakys, jog tas „mylisi su skruzdėlėmis“ – tai reikš, kad aptariamas
asmuo begalę laiko aukoja nereikšmingoms smulkmenoms.
„Gyvenimas ne ponių rojus“ – sako Vokietijoje, o tai
reiškia, kad „gyvenimas ne rožėmis klotas“, na, o jeigu išgirsite, kad „turite
kiaulę“, vadinasi – Jūs laimės kūdikis.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą