361. Kaip užgrobti ežerą?...

Uošvienė pralinksmino.

Jau kai uždavė klausimą, tai dvi dienas pamiršti negaliu. Duok Dieve jai sveikatos! Ech, tas dzūkiškas širdingumas ir gražus tikėjimas žmonių gerumu.

Tik iš pradžių mano – du ne tokie geri klausimai.  Ar gali gamtos mylėtojas, ornitologas, panorėjęs stebėti paukštį, imti ir nukirsti medį?... O jeigu nušnioja šimtus medžių?... Jeigu iškerta visą salą medžių?... Ir ne bet kur, o Merkinėje, Merkio ir Nemuno santakoje?...

Arba kaip užgrobti ežerą? Kaip atsitverti jo pakrantę, pasistatyti ten prašmatnų namą ir dar kempingą?...

Pasirodo elementariai – tereikia medžiuose pakabinti 20 inkilų ir garsiai paskelbti, kad įrenginėji paukščiukų stebėjimo punktą. Ir dar už europinius pinigus...

Pernai Aplinkos ministerija paskelbė, o visi naujienų portalai, naiviai patikėję, gražiai perspausdino:

„Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos kuriamas centras bus skiriamas ornitologiniam turizmui, kai žmonės savo laisvalaikį skiria paukščiams stebėti. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktorius Eimutis Gudelevičius tikisi, kad šis centras pradės veikti po metų. Jis įsikurs netoli Merkinės, prie Mergelės akelių ežero, direkcijai priklausančiame pastate. Centre lankytojai galės susipažinti su Dzūkijai būdingais paukščiais. Be to, bus įrengtos vietos paukščiams stebėti ir viename, ir kitame Nemuno krante, sutvarkytos dvi salos, kuriose peri Lietuvoje retos upinės žuvėdros, gausybė tilvikinių šeimos paukščių. Paukščių stebėtojai, pasak E.Gudelevičiaus, jokio poveikio sparnuočių

gyvenimui nedarys, nes dauguma paukščių įsikūrę Nemuno salose, o žmonės juos stebės iš krante įrengtų stebyklų. Tad paukščius nuo juos stebinčių žmonių skirs vanduo. Kapitalinis pastato, kuriame bus įkurtas centras, remontas, stebėjimo vietų ir kempingo įrengimas kainuos per 200 tūkst. eurų. Lėšų šiam projektui įgyvendinti tikimasi gauti iš ES fondų.“

Vis galvojau – kokios salos?... Mergelių akelių ežeruose jokių salų nėra. Pasirodo tai keli atskiri objektai. Namas su kepingu prie ežero, o sala su tilvikais Nemune, kitoje Merkinės pusėje už 8 kilometrų – su jokiais žiūronais nei „tilvikų“, nei „eimučių“ nepamatysi.  Ir įtakos jokios jiems nepadarysi, o stebylos ir taip yra – Merkinės tiltas, piliakalnis.

Savaitgalį su uošviene prasukom pro ežerą – to mandro paukštelių stebėjimo centro apžiūrėti. Visą gyvenimą ji pro čia į Merkinę vaikščiojo. Dabar elektros įvadai, trinkelės išklotos, tvoros aptvertos   – nė dūšelės, tik „zomką pabučiavom“.

– Taip ir nesusigrąžino Ramaškevičiai savo žemės, –  tepasakė uošvienė. Visą savaitgalį ir dar papildomą gegužės pirmosios išeiginę vargšė galvojo, o iš ryto paklausė:

– Tai pas ką dabar raktas bus? Nuo ko? – Na, nuo tos tvoros?...“