355. Protėvių atminties kodas

Kiekvieną pavasarį kartu su žibuoklėm prabunda ir varlės.
Kovo, dažniau balandžio mėnesį tūkstančiai varlių varo į savo slaptas neršto vietas. Vos termometras pakyla iki 8 laipsnių Celsijaus, šaltakraujės varlės sureaguoja šaltakraujiškai greitai - prabunda ir prie reikalo. Rimtos ir susikaupusios netgi naktimis varlės kantriai ir užsispyrusiai juda link savo užkoduotų protėvių vietų. Ši svarbi, konservatyvi gyvūnų savybė perduodama ìš kartos į kartą. Jeigu ant tako, keliuose matome šokuojančias varles, rupūžes, neabejokime, kad jų migracijos takai čia buvo dar tada, kai žmonės dar jokių kelių ir takelių nebuvo nutiesę. O jeigu dar lynoja ir tvyro rūkas... 

Joms reikia skubėti, kol neapsižiūrėjo gandrai ar neprabudo ežiukai. Tie miega laukdami +15 laipsnių šilumos. Gamtinėje mitybos grandinėje, ko žmonės dažnai nesupranta, varlės užima ypatingai svarbią vietą, jos kaip plėšrūnės išnaikina gausybę kraujasiurbių ir parazitinių vabzdžių, o jomis maitinasi visa eilė dar didesnių gyvūnų. 15 ES šalių stengiasi apsaugoti šias amfibijas. Smailiasnukė ir Pievinė varlės yra įtrauktos į Berno konvencijos, ES buveinių direktyvos dokumentus.

Miega varlės pasilypėjusios aukščiau, kad per daug neužsnigtų ir neapsemtų. Protėvių pramintais takais, kūlversčiais nuo piliakalnio viršaus, viena paskui kitą varlės braunasi link vandens. Patelės ant kupros dažnai tempia dar nekaip atrodančius, bet jau poruotis pasiryžusius patinėlius. Atsiranda narsuolių, aršiai stojančių ginti savo gentainių. Štai vienas toks objektyve pamatė savo konkurento atspindį ir muštis puolė.  Teko skubiai trauktis iš kelio.