Paprašė Druskininkų nuotraukos. "Geriau būtų su gėlėmis, kad kvepėtų pavasariu," - pridūrė romantiškai. Gumos netempdamas, tą pačią dieną nusiunčiau kelias dešimtis nuotraukų. Išsirinko vieną. Na, ne pačią gražiausią, bet... Galbūt būtent tokios prašė kontekstas ir reikalavo leidinio maketas. Neužilgo kolegė atsiuntė puslapio maketą, o kiti darbai, kitos nuotraukos, paguldė tą vaizdą į archyvą...
Po kelių savaičių paskambino sociologo asistente prisistačiusi mergaitė. Iš jos sužinojau, kad nuotrauką naudotis aš suteikiau "nemokamai". Pats žioplas - nesiginčijau, o mergaitė netrukus atsiuntė sutartį. Laiškas buvo siųstas iš kitos kontoros, todėl sutartį perskaičiau jau atidžiau. Tada sužinojau, kad esu jau ne nuotraukos autorius, o "licenciaras" ir ta sutartimi "nemokamai ir neterminuotai suteikiu teisę naudoti užfiksuotą nuotrauką, duodamas išankstinį sutikimą naudotojui turtines teises perleisti Valstybiniam turizmo
departamentui prie Ūkio ministerijos." Ir dar neva "aš suprantu", kad "fotografija gali būti naudojama Naudotojo Lietuvos Respublikoje ir
kitose pasaulio šalyse, tuo tikslu Fotografiją atgaminant, spausdinant,
demonstruojant, viešai skelbiant, platinant spaudoje, reklaminiuose
leidiniuose, lankstinukuose, televizijoje, lauko reklamos stenduose,
internetinėse svetainėse ir kitur."
Ne kartą ir ne du "turizmo departamentas" nuotraukas, ačiū netaręs, tiesiog pasiimdavo. Pamaniau, kad šį kartą, nutarė "pasiimti oficialiai". O aš, už dyką suteikdamas autorines teises, pasižadu dar tos nuotraukos ir nenaudoti? Paskambinau, pasipiktinau ir piktą laišką parašiau, bet mergaitė pasakė, kad ne aš vienas toks, o ji tik sutartį siuntinėja...
Praėjo savaitė. Jau kita mergaitė paskambinusi pranešė, kad užtektų ir paprasto elektroninio laiško su mano sutikimu panaudoti nuotrauką. Paslaugiai nusiunčiau sutikimą - leidimą "mano nuotraukos sąlyginiu pavadinimu "Druskininkai" vienkartiniam panaud
Praėjo dar savaitė. Vėl paskambino tos leidybinės kompanijos direktorius. Jis pats asmeniškai ir vėl pradėjo siūlyti man "autorinių teisių atsisakymo sutartį". Iš balso pasirodė rimtas žmogus, todėl paklausiau, - gal jis žino nors vieną rimtą priežastį - kodėl aš, nemokamai suteikdamas panaudoti savo nuotrauką, turėčiau dar ir sąmoningai atsisakyti savo autorinės teisės į ją? Jis išskyrus tą - "turizmo departamentas reikalauja", daugiau sugalvoti negalėjo. Tai sutarėm, kad ir autorinių teisių atsisakymo sutarties nesiųs.
Išaušo kiti metai. Kolegė, prašiusi nuotraukos, linkėdama gerų Naujųjų metų, kurybinių idėjų, ir visokio gėrio, nutarė subtiliai paklausti ir leisti sužinoti - kas ten įvyko ir kodėl nepavyko susitarti? Teko viską pasakoti. Tai va, neatsisakydamas savo teisių, publikuoju ir tą vargšę nuotrauką...
Išaušo kiti metai. Kolegė, prašiusi nuotraukos, linkėdama gerų Naujųjų metų, kurybinių idėjų, ir visokio gėrio, nutarė subtiliai paklausti ir leisti sužinoti - kas ten įvyko ir kodėl nepavyko susitarti? Teko viską pasakoti. Tai va, neatsisakydamas savo teisių, publikuoju ir tą vargšę nuotrauką...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą