297. Gali nepatikti

Visi gerai žinom ir žemai galvą lenkiam krivių krivaičiui Lizdeikai gražiai ir kurybingai išbūrusiam Gedimino sapną apie staugiantį ant kalno geležinį  vilką...

Pamenam -„šioje vietoje iškils miestas ir garsas apie jį plačiai pasklis...“ 

Dar kai kas vilką Vilniaus miesto įkūrimo legendoje kartais dar bando asocijuojuoti su Kapitolijaus vilke, išmaitinusia Romos įkūrėjus Remą ir Romulą, tačiau genetinis šių legendų ryšys yra abejotinas. „Vilkiškos“ Vilniaus ir paties kunigaikščio Gedimino šaknys susijusios su lietuvišku kontekstu (vienas iš Gedimino protėvių rusų metraščiuose vadinamas Vilku). Sausio 25 d. Vilnius švenčia gimtadienį. Tą dieną 1323 m. Gediminas pasiuntė pasauliui kvietimą įsikurti Vilniuje Lietuvos sostinėje.

O štai vokiečiai kitokį posakį turi – „kaukia kaip pilies šuo“ („Heulen wie ein Schlosshund“). Pagal prasmę jam artimiausias galėtų būti mūsiškas - „verkia kruvinom ašarom“. Frazeologizmo kilmę vokietukai aiškina logiškai. Kalnų, kur stovėjo pilys papėdėje visuomet įsikurdavo miestai ir kaimai. Garsas nuo pilies sienų pasklisdavo ir girdėjosi toli už pilies sienų. Pilies sienos dažnai apsaugodavo ne tik nuo žmonių, laukinių žvėrių, bet ir valkataujančių šunų, ieškančių maisto. Kai užsiverdavo pilies vartai, po miestą pasklisdavo ilgesingas šunų kaukimas. Kartais jis užtrukdavo iki pirmųjų gaidžių...

P.S.
Šių dienų išmintis. 
- Kaip laikaisi? - Kaip Gedimino kalnas...
Kai visiems matant, paslapčia, ant senų pamatų naują pilį statai - nekaltink lietaus ir protėvių!