264. Žiogelis

Nežinia, kodėl sąsagą, liaudiškai vadintą „grafke", pradėta žiogeliu vadinti. O kodėl ne bite?
Netoli Druskininkų, desėtko kilometrų neprivažiavus, ant Nemuno kranto, yra toks kupėtinis etnografinis Žiogelių kaimas. Sodybos puslankiu lyg šieno kupeta išdėliotos. Tikriausiai kas antro ten pavardė „Žiogelis“, o likusius Balčiais vadina. Gyvena ten 33 žmonės. XX a. pradžioje keli broliai  sielininkai plukdydami rąstus iš Gardino į Merkinę čia sustodavo poilsiui, o vėliau ir kaimą įkūrė - Žiogeliai ir dabar vadinas. Kažkaip įtartinai keistai ten fotoaparatas, o ir televizijos kameros vietiniams įspūdžio nepadarė. Sakyčiau netgi priešingai – gan piktokai praeidami vietiniai dėbčiojo. Filmavome vieną kaimo senolį. Nesidžiaugė ir jis. Priekaištingai galvą linguodamas teištarė – „buvo čia... Filmavo... Dvi savaites ramybės nebuvo." Po to sužinojau, kad Žiogeliuose 1978 m. buvo filmuojamas nemirtingasis A. Žebriūno filmas „Riešutų duona". Iki šiol vietiniai kamerų nemėgsta. 

O senolis pasirodo per visą savo gyvenimą net du kartus iki Druskininkų buvo nukakęs! Visus dešimt kilometrų!.. 

– Pirmą kartą trisdešimtais buvau – kai lenkai į armiją ėmė, antrąjį – kai žanijausi, – ramiai dėstė senolis. Nei miesto, nei kurorto senoliui gyvenime nereikėjo.

- O, ko man ten? – tepasakė.