Olandijoje, dažniau mažesniuose miesteliuose, prie žmogaus namų galima pamatyti gana didelę, kartais visai linksmą seneliuko figūrą.
Kartais jis atrodo
kaip kaliausė, kartais – kaip padidinta gipsinė nykštuko skulptūra, kartais ir pripučiama lėlė gali būti.
Labai dažnai tai sėdinčio diedo laikančio alaus bokalą figūra. Sako, kad taip norima pasakyti, jog namų šeimininkas jau sulaukė garbingo amžiaus, užaugino
vaikus ir tinginiauja, todėl drąsiai galima užeiti į svečius ir pasišnekučiuoti
su juo apie gyvenimą. Pasirodo, kad taip Olandijoje „pagerbiami“ tie, kurie
sulaukia penkiasdešimties ir net ne jie patys tas baidykles savo kieme pasistato. Nori jie to, ar ne, bet atsibunda namuose, prie
kurių sėdi žmogaus dydžio seno diedo ar bobos figūra. Tos „Lėlės“ prie jubiliato
namų, kaip ir jis pats tą dieną, vadinami Abraomu arba Sara.
Iš kur ta tradicija atsirado ir ką ji reiškia – mokslas dar aiškinasi, bet
jubiliato kaimynai, draugai ir giminės geraširdiškai ir entuziastingai, tą
tradiciją "puoselėja". Na, suprask – žinokit visi, kad kaimyno gyvenimas rieda nuo
kalno, todėl daugiau pagarbos ir atlaidumo. Rašoma, kad tai su Biblija susijusi tradicija – Jėzus Kristus
tarytum pasakęs, kad Abraomą matė. To negalėję būti, nes tas jau buvo
miręs, todėl Kristaus paklausė: „Kaip tu galėjai jį matyti, pats nė penkiasdešimties nebūdamas"...
O mano draugas Andžejus iš Opolės Strzelcų savo kieme prie namų pagarbiai pastatė rūpintojėlį. Mūsiškį... Jis
man ir paaiškino, kad tokį susirūpinusį, ranka galvą parėmusį, Dievulį drožia tik Lietuvoje. Vieniems po ranka tarpas yra, kiti ranką prispaudę laiko, bet galva visuomet į dešinę pasvirusi, visuomet paremta... Draugas juos
kolekcionuoja, tad visada žinau, ką lauktuvių iš Lietuvos atvežti.
Vis pasidairydavau, kodėl Europoje niekas rūpintojėlio nedrožia? Atsitiktinai išskaičiau, kad žiloje senovėje, pagonys lietuviai, o labiausiai žemaičiai kiek kitaip velionius į kitą pasaulį išlydėdavo. Per šermenis stalą padengdavo, o jo gale velionį pasodindavo. Taip ir sėdėjo žmogus per naktį galvą ranka parėmęs. Vėliau, ir koplytstulpį su susirūpinusio žmogaus figūra išdroždavo ir šalia kelio, ar kelių sankryžos statydavo. Aišku, ta tvarka bažnyčios tarnams nepatiko. Labai jau raganavimą ir numirusių prisikėlimą priminė, o dar tie koplystulpiai prie kelių... Kovoti su tuo nutarė tuo pačiu ginklu.
Tik nežinau dabar... Pasakoti tai draugui?...
Vis pasidairydavau, kodėl Europoje niekas rūpintojėlio nedrožia? Atsitiktinai išskaičiau, kad žiloje senovėje, pagonys lietuviai, o labiausiai žemaičiai kiek kitaip velionius į kitą pasaulį išlydėdavo. Per šermenis stalą padengdavo, o jo gale velionį pasodindavo. Taip ir sėdėjo žmogus per naktį galvą ranka parėmęs. Vėliau, ir koplytstulpį su susirūpinusio žmogaus figūra išdroždavo ir šalia kelio, ar kelių sankryžos statydavo. Aišku, ta tvarka bažnyčios tarnams nepatiko. Labai jau raganavimą ir numirusių prisikėlimą priminė, o dar tie koplystulpiai prie kelių... Kovoti su tuo nutarė tuo pačiu ginklu.
Tik nežinau dabar... Pasakoti tai draugui?...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą