247. Praregėti dviem pirštais

Dėdė, sulaukęs garbingo jubiliejaus, švęsti visus pakvietė į bažnyčią.

- Visko turiu, dovanų nereikia – paaukokite geriau susirinkę bažnyčios vitražui, - pranešė dėdė kviesdamas į balių.

Privalėjau bažnyčioje įamžinti pusantro šimto svečių. Nelengva sukišti tiek į vieną šeimyninį atviruką. Suprantama, nuotraukoje žmogučiai išėjo mažučiai. 

Po pusmečio, kuomet vitražas jau švytėjo bažnyčios lange, visi vėl susirinko jo pašventinti ir pasidžiaugti. Atspausdinau popierinių, šiek tiek didesnių nei atvirukas, nuotraukų, visiems norintiems...

Dvi moterys paėmusios po nuotrauką lengvai sutriko. Mėgstu stebėti pirmąją žmogaus reakciją. Ta tikra reakcija trumpa, kaip blyksnis, po to žmogus greitai vėl užsideda padorumo, kultūringumo kaukę. Tik užmetusios po akį į nuotrauką moterys nusivylė – daug veidų, mažai suknelių, batelių visai nesimato...

Ar pameni, kur stovėjai? – paklausė viena. Ne, - atsakė kita, prisimerkdama. Jos nykštys ir rodomasis pirštai susiglausdami ir vėl išsiskirdami instinktyviai bandė „išplėsti“ ir  padidinti vaizdą. Vis dažniau dabar taip padidinam vaizdą mobiliame telefone. 

Ne. Deja.Teks traukti akinius...