248. Kaip nori

Vienoje aštrių pipirų picerijoje priėjo padavėjas. Iš veido - geras toks, patikimas vaikinas.

    - Ko pageidausit? Ką užsisakysit? – paklausė.

-        - O ką rekomenduotumėt? Kas greičiau? Kas skaniau?...

-        - Iš dienos pietų? – Nežinau, nevalgau aš jų...

-        - ???

-        - Ir iš viso – nevalgau aš čia... Neįmanoma...

Sąžininga. Paperka. Reikia palikti arbatpinigių. Čia ne Japonija, kur už valgį reikia sumokėti iš anksto, o padavėjui palikti arbatpinigių - reiškia įžeidimą ir žmogaus darbo nuvertinimą. Mes dažnai paliekame arbatai tiek, kokią nuolaidą pavalgius paskaičiuoja. Taip ar taip - jau atidavei. O ir pati nuolaidų kortelė, dažniausiai ne tavo, o įstaigos - na, tarsi ir padavėjo nuosavybė. Ir nesvarbu, kad ją tarsi ir nusipirkai. Nuolaidas, akcijas, lojalumo taškus, kortelės galiojimo laiką - kiekviena kontora skaičiuoja kaip nori. 

Prieš kelias dienas toje pačioje picerijoje aptarnavo mergina. Atsiskaičius, jau atnešdama kasos kvitą, ji perspėjo:

-        - O, žinote, Jūsų nuolaidų kortelė negalioja...

-        - Keista, dar užvakar čia Jūsų kolega aptarnavo. Atrodo, veikė ir nuolaida buvo?...

-        - Na, žinote, tarė mergina sąžiningai. – Būna, kad atsiskaitant padavėjas panaudoja ir perbraukia savo kortelę. Žmogui - taip ar taip nuolaida, o taškai jam pačiam kaupiasi...