223. Pasiekėm...

Bandžiau nufotografuoti gėlių pievą.

Graži vieta. Paprasta pažliugusi pieva kasmet virsta gėlynu. Šimtai tūkstančių narcizų pražysta. Fotografuoti nesisekė.

Į kadrą nuolat lindo žmonės. Tiksliau penelės su mobiliais telefonais rankose. Ne viena, tai kita, žiūrėk, jau ir įsirioglinusi į gėlyno vidurį. Nieko nematydamos, keisčiausiom pozom, bet visuomet papūstom lūpytėm, jos bandė "užglamūrinti" save tapšnoklio ekranėlyje. Laukdamas akimirkos, kada pagaliau pieva ištuštės, maniau - stebuklas, kad tos gėlytės išvis dar stovi.

-        - Labas turiste, - kandžiai užkalbino pro šalį ėjusi kolegė.

-        - Kodėl, turistas? Aš čia nuolat, - nutariau paprieštarauti.

-        - Na, bet dirbi tai sostinėje, o čia tik poilsiauji?...

-        - Ir mokesčius dar susimoku, - nenusileidau, kolegė dirbo finansininke.

-        - Bet vis tiek, pabėgai?...

-        - O dabar grįžau gėlyčių pauostyti? Atlygis už tą patį darbą, čia tris kartus mažesnis, o Šveicarijoje kaip tik vyksta referendumas, kad minimalus atlyginimas būtų vienuolika tūkstančių...

-        - Tai va, būtent. Matai, o mes pasiekėm. Sunkiai, ne iš karto, bet pasiekėm!...

 -    Ir štai tuomet man neišmanėliui buvo ištransliuota ciniška, niūri, tiesa. Jos niekada garsiai nepasakys nė vienas verslininkas. Nepasakys, nors apie tai svajoja ir sapnuoja naktimis.

-  Mes pasiekėm, kad atlyginimai būtų mažiausi, o kapitalo grąža greičiausia.