202. Kurjeriai

„Saugokite meilės laiškus ir išmeskite bankų sąskaitų išrašus,“ – mokė Kurtas Vonegutas.

Po karo 1957 m. Masačiusetse, pirmoje SAAB atstovybėje, jis mėgino prekiauti automobiliais. Nelabai sekėsi, tai sėdo rašyti.

Laiškai – tai tokios ilgos žinutės į praeitį, ranka surašytos popieriuje, įdėtos į popierinį voką, ant jo užklijuotas toks dantytas paveikslėlis – pašto ženklas. Ir dar užrašytas adresas, kur jūsų laiškas po kurio laiko turėtų nukeliauti. Tą popierinį voką gabens mašinomis, traukiniais, lėktuvais, jį uostys tarnybiniai šunys ir čiupinės daugybė žmonių rankų, kol galiausiai koks paštininkas dviračiu ar krepšiu su ratukais pristatys laišką į jūsų pašto dėžutę. Ar turite pašto dėžutę? Ar pastebėjote, kad nebėra tų dėžučių visai? Net senamiestyje, kur jos puošdavo kiekvienus vartus ir duris, jų nebeliko. Aišku, dar labai svarbu, kad paštininko dviračio padangos neperkąstų ir pašto krepšio nesuplėšytų koks piktas sarginis kaimo šuo. Kažkodėl kaimo šunys visuomet užpuola paštininkus. Tikriausiai todėl, jie vis rečiau važinėja dviračiais ir vis mažiau atveža gerų žinių popieriniuose vokuose. Ir Jūsų šuo, ir Jūs, prie savo durų pamatę paštininką, juk jau nieko gero nelaukiate. JAV dabar daugiau psichoanalitikų nei laiškanešių. Ten, beje, per metus šunys paštininkus užpuola 6000 kartų – po 16 kasdien.

Greitakojai dviratininkai nuo 1868 metų važiuojantys „Tour de France“, „Giro d'Italia“, „Vuelta a Espana“, „Tour de Romadie“ ir mažesniais atstumais, jau nekalbant apie tuos, kurie suka ratus „velotrekuose“, iš tiesų tik eikvoja savo sveikatą, o iš esmės nieko doro nenuveikia. Galėtų su savimi paimti raktą, žiedą, knygą, voką ar, pagaliau, laikraštį. Juk nuo jų ir prasidėjo tos dviratininkų lenktynės. Tuomet galėtų siuntinį naudingai ir greitai nugabenti į kito miesto paštą, rotušės bokštą ar biblioteką. Pirmasis atgabentas pašto ženklas taptų brangia „Premier juor“ relikvija, laikraštis – vieninteliu egzemplioriumi, o knyga – bibliografine retenybe.