201. Visą gyvenimą nė kapeikos

Visos piniginės reformos skirtos žmogui...  Mulkinti.

Anūkams pasakosiu, kaip kažkada XX amžiaus pabaigoje, gavęs atlyginimą pirmaisiais litais, Subartonių kaime, kur Vincas Krėvė gyveno, parduotuvėje norėjau pirkti sąsiuvinių, mieste jie jau kainavo dešimt kartų brangiau, o į kaimą laisvos rinkos ekonomika dar nebuvo atėjusi, ten visi dar prisiminė, kad vakar tie sąsiuviniai kainavo dvi kapeikas. Nors buvau pasiruošęs nupirkti visus parduotuvėje buvusius sąsiuvinius, pardavėja vis tiek negalėjo duoti grąžos iš 100 litų banknoto. Ji ilgai su pasigėrėjimu žiūrėjo į tą pinigą, kol galiausiai liepė kitą dieną mažesnę kupiūrą atsivežti. Nežinau, kiek tūkstančių kartų tie sąsiuviniai pabrango.

Kaimynai Baltarusijoje irgi piniginę reformą padarė. 2016 07 01 nubraukė keturis nulius. 10000 rublių tapo vienu rubeliu. Išleido naujus pinigus, 2008 m. Vilniuje buvo nukaldintos monetos. Pinigai į eurus panašūs, o verte – pusei euro prilygsta. Galiojo ir senieji milijonai. Prekių kainos taip pat buvo rašomos ir senoviškai, ir naujai... Grąžos gaudavai  ir krūvą senų pinigų, ir vieną, kitą naują „papuošimą“. Nelengva tik atvykus tuos milijonus konvertuoti.

-   Jūs jau tikriausiai pripratote, - paklausiau viešbučio „Bielarus“ administratorės, pirkdamas mobilaus interneto taksofono kortelę, nesusiprasdamas, kad 2,35 rubliai (tiek viešbutyje kainuoja internetas parai, valandai - 1,35) vis dar yra 23500 senųjų rublių.

-   Na, kaip čia pasakius... Štai, jūsų kartos žmonės tai tikriausiai dar pamena, kaip monetos atrodė. O, štai mano gyvenime pinigų nebuvo, - atsakė dvidešimtmetė mergina. – Va, duodu jums grąžos šitas mikroskopines kapeikytes, o ką su jomis veikti, tiesą pasakius ir nežinau...

Nutariau žmonių nejuokinti ir palikau „arbatos“. Juk, būtent tam ir reikalingos tokios monetos. Kitą rytą parduotuvėje prie kasos apsipirkusi močiutė išdidžiai padėjo vieną „milijoninį“ banknotą. Grąžos gavo daug daug tūkstančių, prispaustų naujutėle dviejų rublių moneta. „O Dieve...“ – prieš paimdama pinigus, senutė skubriai persižegnojo. Susidėjusi grąžą, drebančia ranka, ta pačia, kuria ką tik žegnojosi, bobutė prisidengė burną ir... Pradėjo keiktis. "Baisūs laikai ateina", - piktame ir liūdname, nerimastingai susierzinusiame jos žvilgsnyje, buvo galima išskaityti tekstą apie karą, maisto korteles, talonus, deficitus ir vėl ateinančius sunkius laikus. 

Praėjo metai. Kaimynai paskaičiavo rezultatus. Popierinių banknotų skaičius šalyje sumažėjo penkis kartus, sunaikinta 400 tonų senųjų pinigų. Žmonės sakė, kad kainos parduotuvėse pasinaudojant denominacija išaugo dvigubai, dvigubai ir išleisdavo. Suskaičiavo ir pliusus, ir minusus...
Naujieji pinigai gražesni, negėda parodyti užsieniečiui. Jie užima mažiau vietos, juos lengviau skaičiuoti. Atsirado kiaulės taupyklės, gazuoto vandens automatai, monetinės, žmonės prisipirko naujų piniginių. Moneta buvo galima nutrinti leterijos bilietą, įmesti ją į fontaną, paaukoti elgetai ir pagaliau priimti lemtingą spendimą - mesti monetą.
Skeptikams monetos pasirodė nekokybiškos - greitai patamsėjo ir apsitrynė. Senoliai negalėjo jų įžiūrėti, o vaikai karts nuo karto ėmė jas valgyti. Minske kasdien į ligoninę pristatydavo 1-2 tokius "išalkusius". Monetas lengviau pamesti, kai jos pasirita po stalu. Moneta daugeliui - ne pinigas, šiaip, smulkūs pinigai.
Senovėje monetų kaldinimas visų pirma reiškė nepriklausomybę.