173. Štai kur šuo pakastas...

Įprasta, dažnai naudojama frazė iš tikrųjų reiškia esmės, tikrosios priežasties atradimą, ilgai ieškotą tiesą. Posakio kilmės versijos yra kelios.
Sena austrų legenda byloja, kad šuo išgelbėjo gyvybę XVI a. karvedžiui Sigismundui Altenšteigui. Ištikimą šunį jis palaidojo prie savo namų sienos ir pastatė jam paminklą su padėkos užrašu. Garsas apie tai pasklido po apylinkes ir visi traukė prie karvedžio namų, norėdami sužinoti, kurgi tas šuo pakastas.

Pagal kitą versiją, šis posakis kilęs iš folkloro. Senovėje žmonės tikėjo, kad su lobiu piktadariai ar plėšikai į žemę užkasdavo ir juodą šunį – šio vaiduoklis turėjo apsaugoti brangenybes nuo neprašytų svečių. Vokiškai kalbančiuose kraštuose šunimis taip pat vadinti ypač šykštūs žmonės (jų godumas ir niurzgėjimas sietas su šuns urzgimu), apie juos buvo sakoma, kad jeigu tik galėtų, nusineštų visus savo turtus į kapą.

Rusai pasakoja, kad "popas turėjo šunį ir jį mylėjo. Tas mėsos gabalą suėdė. Popas supykęs užmušė šunį, į žemę užkasė. Pasigailėjęs paminklą pastatė. Paminkle parašė, kad Popas turėjo šunį ir jį mylėjo. Šuo suėdė mėsos gabalą..."

Kažkada dar vaikas išgirdau afganistaniečių anekdotą:
- Kuo skiriasi afganų šuo, nuo rusų kareivio? 
-Afganų šuo žino - kieno žemėje jis bus palaidotas...

P.S. O tokie papuošimai seniau buvo naudojami kaip kėlimo svertas dažniausiai baldams ir sunkiems daiktams per langą įkelti. Na, dar meilužius skubiai nuleisti.