174. Užpakalio kortelė

Darželyje vaikai sugalvojo. Aiškiai, paprastai, teisingai ir be skrupulų...

Pastatė vartus septynių metrų atstumu. Vienas prieš vieną, akis į akį, vienas už visus. Jokių ten eni - meni - menki, kalimbamba, pirmais - antrais... Jokių čiurikų... Ir jokių ten užtarėjų, jokių auklyčių, mamyčių, jokių gynėjų ir puolėjų, strategų, teisėjų, trenerių ir komentatorių! Visi jie tik triukšmas. Jeigu nori, kad būtų gerai, viską turi išmokti padaryti pats. 
Ir tik pabandai nepataikyti - kamuolį eisi atnešti pats. Žaidžiam iki 21. Pralaimėjęs už kiekvieną praleistą įvartį daro po pritūpimą... 

Dar 1890 metais Šiaurės Airijos vartininkas Viljamas Makramas (William McCrum) sugalvojo penalty baudinį. Jo idėją futbolininkai praminė "death penalty" - mirties bausmė. Iš čia ir kilo toks baudinio pavadinimas.
1966 m. Pasaulio futbolo čempionate, Anglijos ir Argentinos rungtynių metu, kilo įtampa. Argentinietis Antonio Rattin'as nesuprato, o gal nenorėjo suprasti žodinio teisėjo perspėjimo palikti aikštę ir dar 9 minutes liko joje.
Siekiant išvengti panašių nesusipratimų anglų teisėjas Ken'as Aston'as, nusižiūrėjęs šviesoforą, pasiūlė įvesti geltonas ir raudonas korteles. 1970 m. čempionate korteles panaudojo praktiškai ir tai tapo standartu. Nesportiškas elgesys, pavojingos pražangos, provokacijos ar įžeidimai baudžiami raudona kortele.  Gavęs raudoną kortelę žaidėjas ne tik pašalinamas iš rungtynių, bet ir negali rungtyniauti mažiausiai dar kitose rungtynėse.

Vokiečiai pamišę dėl futbolo. Posakį „rodyti raudoną kortelę" jie kartais keičia griežtesniu - „rodyti užpakalio kortelę". (Arschlochskarte - liaudiškai tariant šiknakortė) Minutėlę... Nieko vulgaraus! Pasirodo, terminas kilo dar tada, kai televizoriai rodė juodai baltai. Teisėjai, kad televizijos žiūrovai galėtų atskirti, privalo geltoną kortelę nešioti kairėje marškinėlių kišenėje, o raudoną - dešinėje kelnių kišenėlėje.  Televizija valdo.