172. Priešmirtinis raštelis

Reikia rašyti laiškus. Ranka...

Visi jau girdėjome ar susidūrėme su telefoniniais sukčiais. „Mama, papuoliau į bėdą ir t.t.“ Jau žinom, ką daryti ir kur kreiptis, jei sūnaus neturi, o dukra šalia sėdi. Jokių pinigų, slaptažodžių, brangenybių ir pin kodų... Niekam! Šiukštu!...

O jeigu gautumėte ranka rašytą laišką? O jeigu, neduokdie, pačiam iš tikrųjų reikėtų laišką su pagalbos šauksmu ar testamentu rašyti? Ar daug draugų, artimųjų Jūsų raštą pažįsta?...

Darbo dienos pabaiga. Pats tas metas pasistiprinti. Sena turisto taisyklė - neverta rizikuoti ir pietauti kavinėje, kurioje nėra žmonių. Todėl apsidžiaugiau, nors tik vėliau suvokiau, kodėl tądien prie „Šaltinėlio“, prie tos šalikelės kavinės, Kaunas – Vilnius magistralės pusiaukelėje, stovėjo tiek daug mašinų. Na, maža ką... O gal koks gamybinis susirinkimas, penkiaminutė, greitukas suvažiavimas, koks seminaras, simpoziumas, mokymai ar šiaip kokia konferencija...

Susirinkusiųjų veidai nešvietė žiniomis ar palaimingu nuovargiu po paskaitų, kuomet žmonės, daugiau ar mažiau „atsipalaidavę“, aptaria sėkmingai prabėgusią dieną, įgytas žinias ir naują patirtį.

Tik po to supratau, kodėl barmenas ir visos trys padavėjos, kaip įkasti stovėjo už baro ir niekur nevaikščiojo. Jie net nesiteikė meniu atnešti. Na, žinote, būna, dar pasitaiko, kai prieina, nusišypso, paklausia, kaip sekasi, kaip kelionė, gal ko pageidautų žmogus?...

Aš tik po to supratau, kodėl kavinėje visi tokie tylūs, ramūs. Gerokai vėliau prišilo, kodėl ir aštri kaukazietiška sriuba, ir lietuviškas cepelinas, ir visi kiti patiekalai, kuriuos valgė kavinės lankytojai, buvo be skonio, be kvapo. Tiesiog...

Prie vieno didelio stalo gal koks tuzinas sėdinčių jaunų vyrukų ryžtingai susikaupę žiūrėjo į stalą. Negėrė, nevalgė. Mokėsi. Mokėsi, kaip mokinti kitą. 
Tądien pasirodo mokė rašyti. „Su tavim bus atskira šneka. Lauk!“, - buvo pasakyta vienam, dar norėjusiam kažką ištarti, jau seniai iš veido išėjusiam, vyriškiui. Tas klusniai išėjo ir liko stovėti prie kavinės durų. Susitaikęs su viskuo, kaip pririštas prie parduotuvės ranktūrio šuniukas, jis taip ir liko stovėti lauke. Liūdnos ir piktos jo akys bėgiojo autostrada. Nesuprasi –  į Vilnių ar į Kauną – joms labiau norėjosi. Vėliau supratau, kad taip atrodo ne pačiam geriausiam užsienio bankui skolingas žmogus. 

- O tu, rašyk! Rašyk, aš tau sakau! – įsakmiai buvo liepta kitam, bene labiausiai iš visų susirinkusių galėjusiam kažką parašyti žmogui. Kažkaip keistai kariškai pasitempęs prie stalo sėdėjo pilkai žilas, į pilką šaliką susivyniojęs ir pilko palto net neprasisegęs, visas papilkėjęs žmogus. Pasirodė lyg ir kažkur matytas. Jis irgi sąžiningai žiūrėjo į stalą, tik kartais, sukaupęs visą valią, pakeldavo akis į savo tvirtasprandį pašnekovą, - „Nerašysiu, nes dar daug reikalų turiu sutvarkyt...“ Kiekvienas jo žodis buvo pasvertas ir gerai apgalvotas, tik tie jo žodžiai nelabai pasiekdavo „mokytoją“. Netekęs kantrybės „sportiškai“ kirptas vyras susierzindavo, strykteldavo ir žengęs trumpą pusžingsnį – trumpu smūgiu į veidą „pastiprindavo“ savo reikalavimą: „Rašyk!“

- Nerašysiu, nes dar daug gyvenime turiu nuveikti. Tu gi žinai, mano bėdos, kaip ir tavo, bet maniškės jau baigiasi. Aš jau vėl galėsiu dirbti. Žinai, po apeliacinio, kai permetė Aukščiausiajam, aš ir pasijudinti negaliu. Aš gi nesislapstau, tik mane visur seka...

-   Kiek metų? Trys! Rašyk, nes bus, kaip tavo tėvui... Rašyk, sakau, kad savo noru! - į stalo kraštą dusliai dunkstelėjo, po pažąstim kabojęs pistoletas.

-  Jau kitą savaitę aš žmogus būsiu, - atlaikęs dar vieną „trumpą kumščio argumentą“ bandė dėstyti pilkasis žmogus. – Štai ir pernai gi trisdešimt tūkstančių grąžinau. Ir į namus buvau atvažiavęs, tik neradau, žinutę atsiunčiau, - aiškinosi žmogus.  

- Trisdešimt, čia kas - pinigai?.. Ir iš viso, kur tu?... Ką tu?.. Aš tavęs nesivaikysiu. Rašyk pasakiau!...

- Aš nesislapstau. Ir žinutę rašiau. Gyvenu Savanorių, keturi šimtai...

Na, koks skirtumas pagaliau, kur laisvoje šalyje žmogus gyvena. Niekam tai nerūpėjo. Visi ryžtingai stengėmės žiūrėti į stalą. Ar žinote, kad ir šuniui į akis geriau nežiūrėti, net ir jis tai suvokia, kaip iššūkį. Žiaumojome beskonį, bekvapį, išdavikiškai abejingą maistelį.

- Kur, sakei, gyveni? - mikliai į pokalbį įsijungė dar vienas, jaunesnis ir vikresnis vaikinas. Mokytojas žvilgsniu prilaikė jo įkarštį. Tapo suprantama, kad vyresniam pabodus, darbo imsis būtent jis.

Tik vienas žmogus salėje išlaikė rimtą dalykišką veidą. Šios kavinės apsaugos darbuotojas kažkodėl tarsi barmenas stovėjo už baro. Ramiai, netgi su šypsena, mobiliuoju telefonu jis „transliavo tiesioginį reportažą iš įvykio vietos". Prie šono kabojo legalus darbo įrankis - ginklas. O apie susiklosčiusią padėtį jis informavo greičiau tavernos šefą, nei policiją. „Komanda“ – išdidžiai švietė raidės ant nugaros. Taip, be abejo, tai buvo apsaugos darbuotojas. Ir mokytoją, ir mokinius, ir būsimą rašytoją jis pažinojo.
- Rašyk, pasakiau! Rašyk, kad pats savo noru nuo Kauno HES‘o nušokai! - dar kartą įsakmiai paaiškino tvirtasprandis mokytojas.

-        - Na, duok dar savaitę. Velykos gi...

Va, kur šuo pakastas! Aš tik po to pagalvojau, kodėl ta Lietuva pirmauja savižudybių statistikos lentelėse... Ir dar - va, kodėl čia tiek greitų kreditų bendrovių. Ir dar pamaniau, kad rašikliai tikriausiai neišnyks, nes joks kompiuteris ir joks elektroninis parašas - taip įtikinamai nepaaiškins, kodėl žmogui taip staiga prisireikė iškeliauti į tuos amžinos medžioklės plotus. Dar pagalvojau, - o kas būtų, jeigu pasakytum, kad nemoki rašyti?... Tikriausiai parašytų už tave. Todėl ir klausiu – ar daug žmonių gerai pažįsta Jūsų raštą? Ar dažnai saviškiams rašote atvirukus?

 O pilkasis žmogus Velykų proga savaitę vis tik gavo...