157. Eilėraštis kišenėje

Vadinkime jį Fredžiu. Prieš septynetą metų į Lietuvą atkeliavo iš Maroko širdies reikalų keliais. Verslas, kaip supratau, taip pat sekasi gerai.

Prie alaus bokalo raitėme anekdotus. Vyrukas puikiai kerta lietuviškai,  supranta ir tonus, ir pustonius. Žinojo jis ir keiksmų, ir specialių gestų, tikriausiai, ne tik žmona mokė kalbos subtilybių.

Tas alaus baras buvo ne pati geriausia vieta aptarinėti šalių kultūrų ypatumus ir žmonių papročius, bet pabandžiau. Kuomet pašnekovas susirūpinęs apžiūrinėjo išpeckiotą šviesaus vasarinio švarko rankovę, paklausiau - kodėl trys sagos rankogalyje reikalingos, ar žino - ką reiškia suokalbiškas sprigtas į pasmakrę.

Fredis pamojo man pasilenkti arčiau ir atvertęs švarko skverną, parodė savo paslaptį. Švarko vidinėje pusėje juodu rašikliu, tiesiog ant pamušalo, buvo surašytas eilėraštis.

- Jis... Mano žmonai. Kai ji skalbs šį švarką – jas perskaitys. Apsidžiaugs. Išskalbs. O aš... Vėl užrašysiu kitą, - paaiškino žmogus.