156. Kiškio pyragas

Tėtis dirbo automechaniku. Gatvėje, tiesiog šiaip, „iš klausos“ galėjo pasakyti, koks variklis, kelių cilidrų „žvėris“ slepiasi pravažiuojančioje mašinoje.
Žinojo jas visas, nors pats, mirk iš juoko, mašinos nevairuoja. Tiesiog iš principo, nes jo tėtis - mano senelis - dar 1933 metais nelemtai žuvo po autobuso, kurį pats vairavo, ratais.

Tuomet, beveik prieš šimtą metų, na, gilioje senovėje, Laikinojoje Lietuvos sostinėje, kunkuliavo pramonė. Gamino net autobusus. Laivais iš Švedijos į Klaipėdą atplaukdavo Volvo mašinų važiuoklės su priekyje jau sumontuotu varikliu, vairu ir vairuotojo sėdyne. Tuomet tokiais griaučiais, sava eiga, senelis birbindavo į Kauną, kur ant tokio rėmo jau suręsdavo fanerinę autobuso būdą, įrengdavo keleivių sėdynes ir visa kita. Tokie mediniai autobusai, buvo geriau, nei kokia arkliais kinkyta „Konkė“, važinėjusi miesto centre. Štai tokie būsimojo autobuso griaučiai netyčia ir prislėgė senelį. Į nelaimės vietą buvo atvykusi ekspertų iš Švedijos komisija, kuri apžiūrėjusi įvykio vietą, nusprendė, kad autobuso važiuoklė nekalta, o tai tiesiog nelaimingas  atsitikimas. Atsiuntė tuomet močiutei solidų užuojautos raštą, ant firminio Volvo blanko su visomis ekspertų išvadomis. Kai pagalvoji... Dievulėliau, jau tada, 1933-iais…

 Ne tik aš ir tėtis mėgo mašinėles. Tas „fysniausias“, „kolekcines“, „tikras, tik sumažintas 43 kartus“, laikė sekcijoje, jomis pažaisti gaudavau tik per didžiąsias šventes – na ten visokias Velykas, Kalėdas, Naujus metus ir savo gimtadienį, na dar, kai ateidavo svečių... Aš mėgau tikrinti, ar geri mašinų amortizatoriai.... Pirmasis išbandymas – gražiai nusileisti nuo tramplyno, t.y. nuo stalo. Automobiliukas turėjo taisyklingai nusileisti ant ratų ir amortizuojančiai vėl pakilti į orą, kuo aukščiau. Suprantama, jog galų galiausiai į orą pakildavo daug atskirų automobiliuko detalių. Kitomis mašinėlėmis, na tomis, kurių dar nesulaužiau, galėjau žaisti namuose, tik, šiukštu, nesinešti į kiemą. Kieme galėjau žaisti tik su tomis – amžinomis, nesugadinamomis, tomis, kurias buvau sulaužęs, o tėtis darbe jas jau buvo pataisęs, suveržęs ir apšarvavęs visokiais įmanomais varžteliais. Tos buvo pačios geriausios, tokių neturėjo niekas. Jos buvo nenugalimos, nesulaužomos jokiose avarijose, jas buvo pataisęs tėtis.

Labai laukdavau tėčio grįžtančio iš darbo. Geriausiai – iš popietinės pamainos. Grįždavo vienuoliktą vakare, toks pavargęs ir geras. Ir ne toks piktas, kaip iš rytinės pamainos. Laukdavau sutaisytų mašinyčių, ar šiaip ko nors gero ir įdomaus. Tėtis tikriausiai pats darbe žaisdavo mano mašinytėmis ir tyčia nuobodžiai kruopščiai ir gudriai ilgai taisydavo tas mano mašinėles tol, kol aš galiausiai pamiršdavau jas turėjęs. Vėliau, jau atgavęs sutaisytą savo „šarvuotį“, džiaugdavausi juo kaip nauju, tik labiau konstruktoriškai patobulintu.

Kur kas dažniau nei mašinėlių, o praktiškai tai nutikdavo kasdien, tėtis iš darbo parnešdavo „Kiškio pyrago“...

- Ėjau, ėjau, žiūriu po krūmu kiškis tupi. Priėjau arčiau, kiškis išsigando ir paliko savo pyragą, – pasakodavo tėtis, kaskart vis įpindamas kokią reikšmingą detalę. Aktorius jis nekoks, na, bet šitą vaidmenį jis buvo išmokęs tobulai. Mėgau tuos „kiškio pyragus“, labai panašius į tėčio sumuštinius, suvyniotus į sviestinį popierių, kvepiančius mašinine alyva ir solidolu. Negalėjau ginčytis, tėtis anksčiau sode man buvo parodęs tikrą kiškį.

P.S.

Diuseldorfo centre, parke buvo paleista laukinių triušių, kurių ten sėkimingai prisiveisė. Nežinau, kas surenka jų „pyragus“, bet pamatyti juos galima kasdien, dažniausiai vakarais.