Skridome į Kamčatką. Ilgai, visą dieną. Temo, žėrėjo vakarėjantis dangus. Jau pajuodusiuose taigos miškuose kur ne kur švietė naftos gręžinių fakelai, pro lėktuvo iliuminatorių atrodę tarsi uždegti degtukai.
Saulė ramiai besileisdama miegoti apsigalvojo ir net nenusileidusi už horizonto, vėl pradėjo kilti. Staiga pasijaučiau apgautas. Naktį pavogė...
Saulė ramiai besileisdama miegoti apsigalvojo ir net nenusileidusi už horizonto, vėl pradėjo kilti. Staiga pasijaučiau apgautas. Naktį pavogė...
Pirmą kartą fiziškai supratau - kas tie "Rytai". Laiko juostos keitė viena kitą. Na, taip viskas logiška ir teisinga, kaip vadovėlyje, ar kokiame planetariume, bet naktį tai vis tiek pavogė, - galvojau. Jos tiesiog neliko. Akimirksniu, kaip užvertus kalendoriaus lapą... Kažkaip tokiu atradimu visai nesidžiaugiau.
Kai sprogs Saulė, dar aštuonias minutes Žemėje bus šviesu. Tiek laiko dar galėsime pasidžiaugti saulės šviesa. Aštuonias minutes dar galėsime atsisveikinti su mėlynu dangum. Vėlgi, jeigu mūsų pusėje bus šviesu. Jeigu ji sprogs naktį - taip ir linksime naktyje.
Beje, senovės graikai niekada nevadino dangaus "mėlynu". Jie jį laikė "purpuriniu".
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą