139. Profas / Professional

Tėtis užsisakė fotelį. Iš katalogo. Sutartu laiku prekė buvo pristatyta.
Du vyrukai atnešė daiktą tiesiai į namus, tiesiog į kambarį.

– Kiek skolingas?... – kaip doras tarybinis pilietis, paklausė tėtis. Mintyse, o gal ir užantyje tikriausiai jau buvo paruošęs kokį pinigą, ar butelį...

– Milijoną, – šyptelėjęs tarė vyrukas.

Tėtis liko patenkintas.

Neseniai ir panašiai pasijaučiau. Karštos dienos popietę užsukau į žvejų parduotuvę. Žvejoti nesiruošiau. Pirkti, suprantama, taip pat. Tokiu oru nedaug kas rizikuoja, tad pirkėjų buvo tiek pat, kiek pardavėjų – du. Dviems solidiems vyrams kitoje prekystalio pusėje „ant kaktų buvo parašyta“, kad žvejoti jie mėgsta, bet dirbti toje sliekų ir kabliukų parduotuvėje juos privertė ne karšių uodegų plekšnojimo ir šamų viliojimo garsai. Vienas – mažų mažiausiai, galėjo būti koks inžinierius ar architektas, kitas – ir parduotuvėje atrodė kaip įmonės vadovas turistiniame žygyje. Atrodė tuoj prieis ir tars – „o kam dabar lengva“...

– Aš tik žioplinėju,– pirmas, kad pardavėjui vargti nereiktų, pradėjau. Pardavėjas jau išsijudino iš sąstingio:

– Tuomet iš Jūsų du Eurai. O iš TO..., – nykščiu parodė į mano kolegą, jau garbaus amžiaus žvejį – pasakorių – penki Eurai bus.

– Tikriausiai už kvailus klausimus? – šyptelėjau. Pardavėjas linktelėjo ir vėl grįžo prie kolegos ir seneliuko, kuris tikriausiai prieš tai pasakojo, kad, va, seniau tai ir dangus mėlynesnis buvo, ir ledai skanesni, ir žuvies, suprantama, nepalyginamai daugiau. Ji praktiškai pati į bagažinę šokdavo...

– Sugadino dabar žmonės žuvis. Išlepino... – atrodė, tęsia nutrauktą mintį laisvalaikiu prekiaujantis, o šiaip žvejys iš pašaukimo, įmonės vadovas. – Dabar žuvį pirmiausia reikia prisivilioti – specialiu maisteliu, kvapais. Štai čia, šioje lentynoje prašom... Dar reikia sužadinti apetitą, pagreitinti virškinimą, suaktyvinti medžiagų apykaitos metabolizmą, kitaip tariant paleisti vidurius, kad žuvys vėl ir ilgam norėtų valgyti. Po to dar reikėtų žuvims regėjimą pagerinti, kad jauką pamatytų... Štai tokių lašiukų žmoniškai reikia į vandenį palašinti... O kur ir kaip lydeką reikia pagauti... – prekiautojas paslaptingai atsisuko, mirktelėjo ir priekaištingai pažiūrėjo į mane. Supratau, kad „laikas slysti", dar iš tiesų - ne tik porą eurų, bet ir auksinę žuvelę liksiu skolingas...
Birželio 27 - žvejų diena.