Na, bet norėdamas žinoti „su kuo valgomas“ Tautinis paveldas, o
supaprastinus tai reikštų – visa, kas buvo gaminama Lietuvoje prieš 100 metų,
pavarčiau puikią W.A.L. Zawadzkos kulinarinę knygą „Lietuvos virėja“ (Kucharka
Litewska) pirmą kartą išleistą 1874 metais, po to papildomai spausdintą 14
kartų.
Vieną receptuką leisiu sau pacituoti...
„Menkę paguldyti į medinį indą
ir, užpylus negesintų kalkių tirpalu, palikti keturioms dienoms, kasdien vis
pakeičiant tirpalą. Paskui menkę nuplauti ir vėl užpilti vandeniu su
negesintomis kalkėmis. Kai pabals, nuplauti ir dieną mirkyti minkštame
vandenyje tris kart jį pakeičiant.
Žiemą šitaip galima paruošti
žuvies keliems kartams. Prireikus galima kelis kilogramus žuvies supjaustyti,
užpilti penkiais šešiais litrais vandens užkaisti ant mažos ugnies. Pakui
įpilti šviežio vandens, vėl kaitinti ir taip kartoti, kol įmerkus į vandenį
pirštus jie neatrodo slidūs; tada vandenį pakaitinti, bet neužvirinti, nes
menkė sukietės, o kai tik išsisluoksniuos, išgriebti kiaurasamčiu, nuvarvinti,
pasūdyti, pridengti, kad neatšaltų ir užpilti pakaitintu sviestu su
džiuvesėliais, keptais orkaitėje arba pakepintais svogūnais arba kitokiais
prieskoniais.“
Baisu?... O juk negesintos kalkės
yra ne kas kita, kaip maisto priedas, šiais laikais žymimas E – 529. Kaip galvojate,
ko pridėta čia?...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą