79. Ką po vardu parašyti?...

   Austrijos Alpėse, nedidelėse kapinaitėse, žvilgsnį patraukė kelios dešimtys vienodų antkapių. 
Savotiški, paprasti mediniai inkilėliai, tarsi siūlų ritės audimo staklėse, rymojo senovinės bažnytėlės paunksmėje. Jau sunkiai įskaitomos išdegintos raidės rodė - 1945 Rusija... Suglaudę galvas antkapiai bylojo, jog vargu ar jie grįžo ir ilsisi ten... Tačiau iki pat galo, iki pat pabaigos namie jų laukė... juos pamena, pamena tais... kuo jie buvo... Po vardu ir pavarde galima buvo perskaityti – „eigulys“, „dailidė“, „gaisrininkas“, „sodininkas“ arba tiesiog „miestelėnas – pilietis“...

 Vokietijoje kapinėse šalia antkapio teko matyti iš akmens pagamintus laikrodininko, laivo vairo, garvežio ratų ir bėgių akcentus, kitokius įrankius. Visi turi žinoti - koks nagingas žmogus ilsisi. Žmonėms visuomet buvo svarbus ne tik pirmasis vardas ir  pavardė, kuriuos gauni atėjęs į šį pasaulį, dar svarbesnis buvo antrasis, tas, kurį susikuri pats ir kurį žmonės pažino, dažnai pirmojo net ir nežinodami. 

Benjamin'as Franklin'as nugyvenęs 84 metus ir labai daug didžių dalykų savo gyvenime nuveikęs, kartą silpnumo akimirką sumanė parayti sau epitafiją. Ji prasidėjo žodžiais: "Čia ilsisi spaustuvininko Benjamin'o Franklin'o kūnas..." kai jis mirė, epitafija buvo prisiminta. Antkapyje taip ir užrašyta - "Spaustuvininkas". O kas ji buvo - aistringas rašytojas, didis mokslininkas, įžymus mokslininkas, puikus biznierius, įdėmus gamtininkas, didis elektrikas, laikraštininkas, žurnalistas, leidėjas, bibliotekininkas, išradėjas, kongreso narys, konsulas ar Amerikos tėvas. Oi, kiek daug reikėtų rašyti... Atskirai... Liko svarbiausia - SPAUSTUVININKAS...

 Senosiose lietuviškose kapinėse skaitai „ilsis dievuje“, „giviano dievuje 70 metu...“ Vėliau atsirado užrašai „liūdi artimieji“, „ilsėkis ramybėje“... Supranti, jog kaime tuomet raštingi buvo tik bažnyčios tarnai. Jų paskutinis žodis dažniausiai ir išlikdavo akmenyje. Jiems nelabai rūpėjo - kuo žmogus buvo ir ką veikė visą gyvenimą. Nelabai jie varginosi artimųjų klausinėti. Svarbu, jog buvo geras dievo tarnas. Galbūt jie manė, jog žmonės ir taip atsimins gerus darbus nuveikusius. Šiandien jau niekas neberašo ir negalvoja – kokiu žodžiu, vienu žodžiu - ne tuo, kurį davė tėvai, o tuo kurį užsidirbai, ant kapo butų galima užrašyti... „Verslininkas“, „Bankininkas“, „Politikas“, „Seimo narys“? Ar neapspjaudys...