77. Kardiologija telefonu / Cardiology through phone

Parodykite ligonį, kuris nenorėtų pasveikti? Kaip galima greičiau ir bet kokia kaina.

          Dažniausiai tai jam padeda daryti žmonės baltais ir juodais rūbais. Parodykite žmogų, niekada nebendravusį su gydytoju ir kunigu? Tai dvi institucijos, mėgstančios kryžių ir iš paskutiniųjų besipriešinančios kompiuterizacijai. Kas, jei viskas – ligos, vaistai, nevykusios diagnozės ir nugydymai bus žmogaus tapatybės kortelėje? Neištrinsi? Kas gi rašys neįskaitomus receptukus? Vaistininkai visai turėtų išnykti? O kas atleis nuodėmes, jei viskas vyks ONLINE?

Ignas po infarkto, jau atsigavęs gulėjo didžiausios Lietuvoje ligoninės palatoje. Tokioje vietoje dažnas susimąsto apie amžinybę. Klientų patogumui, tam ligoninėje specialiai įrengta netgi koplyčia. Na, bet koks sveiko proto žmogus, ligoninėje būdamas, eis į koplyčią?... Tai suprasdamas, klebonas pats aktyviai rūpinasi ligonių sielovada, nepailsdamas vaikščioja po palatas. Įstaigoje, kur dauguma vaikšto baltais rūbais ir netgi tapkytėmis, jis su savo juodu „chalatu“ tampa į baltą varną, o greičiau į velnią panašus...

Silpniausias ir dosniausias „aveles“ kunigėliui nurodo seselės. O kur tokių daugiau rasi, jei ne kardiologiniame? Įėjęs į palatą, priėjęs prie nelaimėlio, kunigėlis demonstratyviai jį peržegnoja, uždeda ranką ant peties ir teatrališkai paklausia: – „Na, o tu, ar jau pasiruošęs? Ar jau susitaikei su Dievu?...“ Visa palata krūptelėjusi atsisuka su „užuojauta“. „Užsakyk mišias... atlik išpažintį... nupirk iš jo Bibliją...“ – pasipila patarimai, kuomet kunigėlis palieka ligonį apsispręsti.

Tokie klausimai, „neabejotinai“, labai padeda ligoniui pasveikti...

Ignas nepasimetė, susiorientavo žaibiškai. „Kunige, aš ne Jūsų konfesijos žmogus,“ - tarė ramiai... Jį iš karto paliko ramybėje.

Jis norėjo kuo greičiau grįžti namo, pas saviškius, todėl palengvino daktarų dalią greitai pasirašęs popierius, jog atsisako reabilitacijos sanatorijoje. Jam nerūpėjo, kad jo reabilitacijai skirtus pinigėlius ligoninė pasiliks sau. Ligoninės gudraudamos įsirengia reabilitacinį kabinetą savo ligoninėje ir „pudruoja“ žmogui smegenis, kad nesiųstų jo į specialią reabilitacijos įstaigą, o ligonių kasų skirtus pinigus, - o už kardiologinius moka daugiausiai - pasiliktų sau. Tik „tikras specialistas iš ligoninės“ geriausia žino - ko pridirbo ir ko reikia pacientui. Nesvarbu, kad dažnas jau tik įėjęs į ligoninę, suserga iš naujo, kokia jau ten reabilitacija... Nebent norėtų pasidžiaugti kaip kiti kolegos kamuojasi. Pagyvenę ligoniai dažnai negali sau leisti prabangos kasdien grūstis visuomeniniu transportu į išreklamuotą reabilitacijos kabinetą. Todėl judošiai baltais chalatais pasirūpino ir tuo. Kad pacientai be reikalo nevaikščiotų į ligoninę, įbruka tokį aparatėlį – vaizdžiai tariant, mikrofoną, įmontuotą į tokį „siurbtuką – pričiulptuką“. Ligonis nurodytu metu paskambina daktarėliui telefonu, ir vieną čiulptuką priklijuoja prie krūtinės širdies srityje, kitą – prie telefono ir laukia gydymo telefonu. Tas išgama, kurs daktaru vadinasi, vieną pacientą priiminėdamas gyvai, kito paciento širdelę išklauso interaktyviai – telefonu. Tuomet, tuo pačiu telefonu ir pakonsultuoja, kad „viskas gerai, gyvensi...“ Įdomu, o kunigėliai dar neduoda išrišimo telefonu?...

            Jeigu, neduok Dieve, sulauksiu Igno metų ir, neduok Dieve, papulsiu pas tokį „daktarėlį“, o jis man įbruks tokį aparačiuką... Jau žinau... KUR aš jį priklijuosiu ir ko duosiu paklausyti tam daktariūkščiui...