Buvo gražus, giedras šeštadienio
vakaras. Grįžinėjau į Lietuvą.
Automobiliu per Lenkiją. Tyku, ramu. Nors dar vaikiškas
laikas – tik pusė vienuoliktos. Pasienio poste tuščia. Didžiulėm valios
pastangom prisiverti pristabdyti. Radijas kažkodėl vis dar gaudo tik lenkiškas
ir baltarusiškas radijo stotis. Štai ji, Lietuva… Pasienio užkarda –
nebereikalinga, valiutos keityklos, “dolerinės” – praktiškai užkaltos. Draudimo
kontorų, šašlykinių, kebabinių kioskų griuvėsiai jau seniai niekam nebereikalingi.
Jokios lenkiškai neskoningos reklamos, iš viso – jokios reklamos… Tamsu.
Lazdijuose, na, čia gal žmonės anksti kelia ir su vištom miegoti eina… Viena
pakelės knaipė, kur dažniausiai policijos kelių patruliai pietauja, nes kitų
žmonių automobiliams tiesiog vietos nėra – ir ten tuščia. Na, taip trijose
benzino kolonėlėse šviesa dega. Net ir pas plepiausią, paslaugiausią ir įkyriausią
kuro pylėją, na žinote, pas tą, kur ant pirmo Lazdijų kampo ir ten ramu…
Jeigu į tualetą prispaustų, reikėtų
ieškoti pažįstamų, ar „skambinti draugui“... Toliau – dar tamsiau – nei gyvos
dvasios, nei vieno automobilio. Nemajūnai, Šventežeris, Straigiai, Seirijai...
Nei žmogaus, nei mašinos... Belieka tik kaip Švedijoje karo metu - kelio ženklus, gatvių pavadinimus ir namų numerius nukabinti. Tuomet važiuosi ir kalbėsiesi sau vienas su navigacija... Kažkaip neramu. O, jeigu būčiau koks okupantas?... Niekas ir
vardo nepaklaustų. Taip ir nuvažiuočiau iki Vilniaus? Nejučia, prisiminiau
močiutės pasakojimą, kaip antras pasaulinis prasidėjo... Važiavo, važiavo,
važiavo tris paras nesustodami. Tik po dviejų savaičių atėjo kažkoks karininkas
ir pasakė, kad jis čia priskirtas vyresnysis ir čia valgys. Davė maisto
korteles, šokolado vaikui ir paprašė, kad pietūs visada būtų paruošti laiku.
„Ryce kadai to judesio praudu būdavo.
Aini karvių milžt, tai žūrėk – zuja ir zuja, benzovozas kokis, pienovežis,
pačtininkas, kadu ir agronomas pralakia. Daba – nigdi, cyku, ramu. Anava,
rycinis cik iš Airijos parlakia... Mažu vaikai gryš...“
Alytuje žmonių buvo. Ir radijas
veikė. Čia pagaliau susiprotėjau – krepšinis! Pralošėm...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą