48. Naktaiza / Necktie

     

         Parodos darbo dienos laikas artėjo į pabaigą.
Žmonių jau praktiškai nebebuvo, vos vienas kitas neturintis ką veikti spoksotojas, ar suvenyrų medžiotojas. Parodos dalyviai neskubėdami dėliojosi eksponatus, lankė kaimyninių šalių stendus, kalbėjosi apie gyvenimą, orą, keliones. Visi suprato – rimtų lankytojų nebebus, liko pusvalandis.

            Tuomet į salę netikėtai įėjo keturios panteros... Puikios, gražios, dailios, provokuojančios, "kataloginės" manekenės. Iš pradžių, iš padorumo, visi mandagiai bandė per daug nekreipti į jas dėmesio. Parodose nuolat būna tokių stendus puošiančių grožybių. Na, tokia reklamos aksioma, ar estetinė grožio samprata – nerealiai brangi mašina, graži, nekalbanti mergina ir koks nors skalbiklis arba draudimo kompanija, arba kreditus teikianti bendrovė...

  Šitos juodos panteros, beje juodų panterų gyvenime nėra, jos buvo ne tokios. Jos puikiai žinojo – ko atėjo ir kiek turi laiko. Visa salė nuščiuvusi stebėjo, kaip jos renkasi vyrus... Ne, ne pagal grožį, stotą, ar kostiumą. Jos rinkosi pagal naktaizą. Mąsliai besišypsodamos, neskubiai pasirinkdavo auką, priplaukdavo arčiau, tarsi kažką burdamos, ar žaisdamos aplink ranką apsivyniodavo patikusį kaklaraištį, juo prisitraukdavo iki ausų nuraudusį vyriškį, nieko nesakiusios, pažiūrėdavo į akis, pabučiuodavo, įteikdavo vizitinę kortelę ir... eidavo toliau.       

             Suprantama, kad tą vakarą visi, kurie turėjo naktaizą, netgi ir tie, kurių nepabučiavo, apsilankė naktiniame klube, į kurį „pakvietė“ panteros...

 Kitą rytą, prieš vykdami į parodą, visi rinkomės viešbučio foje. Dalinomės įspūdžiais, traukėme per dantį vėluojančius. Paskutinis atbėgo mūsų jauniausias dzūkelis. Balti marškiniai, kitas kaklaraištis, nusiskutęs... Prekinė išvaizda, nors ir skubotai surežisuota, atrodė nepriekaištingai. Na, gal kiek paraudusios akys..., bet visų mūsų jos buvo paraudusios. Tik tas pasiklydusiai padūmavęs žvilgsnis ir nedrąsi šypsena išdavė – naktis buvo ilga. Neatlaikė kolega smalsių, įsmeigtų į žvilgsnių...

- Na, taip šokau per naktį. Grįžau paryčiais, gal šeštą. Nusileido liftas. Jau lipsiu, o ten... Stovi tokia... Na, neišpasakyto grožio būtybė. Šypsosi. Tik lietpalčiu apsigaubusi. Daugiau nieko ant jos... Nepasakyčiau, kad nuoga, auskarai buvo... O jai ant krūtinės, taip gražiai, tarp krūtų – kabėjo naktaiza... Tokia graži, tiesiog švytinti. Tokia, tamsiai mėlyna, su mažomis, ryškiai geltonomis gėlytėmis. Tokia...

„Pala, pala, o kas iš mūsų vakar buvo su tokiu kaklaraiščiu?...“– paklausė ir neleido seilės varvinti vyriausias mūsų delegacijos narys. Visi, kažkodėl, sužiuro į mane...

Supratau –  mano nuotraukas iš parodos visi žiūrės labai atidžiai... 

Beje, spalio 18 pažymima tarptautinė naktaizos... na, gerai jau, Kaklaraiščio diena. Lietuviukų liaudyje dažniau vartojamas vokiškasis skolinys "šlipsas". Tik dzūkeliai, kažkodėl, nutarė pasiskolinti angliškąjį atitikmenį...

 1635 metais kroatų kariai nugalėję turkų sultono armiją buvo pakviesti į Prancūzijos karaliaus kiemą. Liudvikui XIV, tuomet dar septynmečiam vaikui, ryškaus raudono kaklaraiščio idėja patiko. Nešiojo juos ir vyrai ir moterys. Prancūzų revoliucijos laikais kaklaraiščio spalva reiškė politines pažiūras. 1827 Honore de Balzac'as netgi parašė veikalą - "Kaklaraiščio nešiojimo menas". Na, bet prancūziškas, vokiškas "cravate" - pavadinimo variantas, tikriausiai dėl rusiškos lovos, Lietuvoje neprigijo...