OMNIA MEA MECUM PORTO

50. PY PY PY








Keliaujant po Kiniją sekėsi.
Liko įspūdis, kad muziejuose, didesniuose turizmo objektuose poilsiaujantys kinai arba valgo, arba fotografuoja, o dažnai daro ir tai, ir tai vienu metu.
Maistą dažniausiai rinkomės iš meniu su paveikslėliais. Kitaip – nepasakysi... Jis visuomet buvo geras, be to valgant pagaliukais didelių gabalų ir neprisirysi... Ir vis tik, vieną kartą, nei iš šio nei iš to, mano draugui – vidurius susuko. Bėda ištiko autobusų stotyje, besiruošiant važiuoti į kitą miestą. Nubėgome į vaistinę. Deja, ten, kaip ir parduotuvėse, kaip ir metro, kaip ir visoje Kinijoje – viskas „labai aišku“ – viskas hieroglifais...
Trim kalbom greitakalbe pasisveikinę, iš karto supratome, kad teks pasišnekėti geriausia pasaulyje – pirštų kalba. Nutaisę liūdnus veidus, santūriai pradėjome rodyti, glostyti pilvą, susirietę aimanuoti. Vaistininkė iš karto suprato ir davė mums gražiomis gėlytėmis ir hieroglifiukais išmargintą dėžutę. Kilo įtarimas, kad vaistukai galėtų būti nuo skrandžio, ar pilvo skausmo.
O, kad pilve varpai skambina, visuotiniu cunami potvyniu grasindami, vaistininkė galėjo ir nesuprasti... Mes vėl rodėme pilvą, stengdamiesi pirštais parodyti žemyn. Darėme tai, aišku, lietuviškai santūriai, mūsų supratimu,  "mandagiai". Vaistininkė nesijuokė, ji užjaučiamai linksėjo galva, kol šovė mintis. Vikriai apibėgusi prekystalį, ji pritūpė... Ir pirštu rodydama į užpakalį ištarė – PY PY PY???
Tarptautinių žodžių ir gestų kalbų žodyne tokio ženklo tikriausiai nerasi, bet iš palaimingos draugo šypsenos autobuse supratau, kad vaistai buvo puikūs. 





0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

 

puslapio peržiūrų skaičius

47771