Keliaujant po Kiniją sekėsi.
Liko įspūdis, kad muziejuose, didesniuose turizmo objektuose poilsiaujantys kinai arba valgo, arba fotografuoja, o dažnai daro ir tai, ir tai vienu metu.
Liko įspūdis, kad muziejuose, didesniuose turizmo objektuose poilsiaujantys kinai arba valgo, arba fotografuoja, o dažnai daro ir tai, ir tai vienu metu.
Maistą
dažniausiai rinkomės iš meniu su paveikslėliais. Kitaip – nepasakysi... Jis visuomet
buvo geras, be to valgant pagaliukais didelių gabalų ir neprisirysi... Ir vis
tik, vieną kartą, nei iš šio nei iš to, mano draugui – vidurius susuko. Bėda
ištiko autobusų stotyje, besiruošiant važiuoti į kitą miestą. Nubėgome į vaistinę. Deja, ten, kaip ir parduotuvėse, kaip ir
metro, kaip ir visoje Kinijoje – viskas „labai aišku“ – viskas hieroglifais...

O, kad pilve varpai skambina,
visuotiniu cunami potvyniu grasindami, vaistininkė galėjo ir nesuprasti... Mes
vėl rodėme pilvą, stengdamiesi pirštais parodyti žemyn. Darėme tai, aišku,
lietuviškai santūriai, mūsų supratimu, "mandagiai". Vaistininkė nesijuokė, ji
užjaučiamai linksėjo galva, kol šovė mintis. Vikriai apibėgusi prekystalį, ji pritūpė... Ir pirštu rodydama į užpakalį ištarė – PY PY PY???
Tarptautinių žodžių ir gestų
kalbų žodyne tokio ženklo tikriausiai nerasi, bet iš palaimingos draugo
šypsenos autobuse supratau, kad vaistai buvo puikūs.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą