Tais senais tarybiniais laikais,
kuomet nebuvo nei prostitucijos, nei sekso, nei prezervatyvų, nei Viagros,
Druskininkuose – sąjunginės reikšmės kurorte, buvo visko... Net ir „deficitų“...
Visi prekybininkai mokėjo stebuklingą žodį – „užeikite kitą savaitę...“ O per savaitę... oho
- per savaitę daug kas gali nutikti. Poilsiaudavo čia daugiausia garbaus
amžiaus poilsiautojai, suvažiavę iš visos „plačiosios tėvynės“. Nieko
nepadarysi, kad ir tokiame amžiuje „papildomų minčių“ kyla...
Vienas toks, jau garbaus amžiaus
vyrukas, užsukęs į vaistinę, nedrąsiai pamindžiukavęs, vis dėlto drįso paklausti,
ar neturi kartais tokio stebuklingo vaisto. Jis su savo naująja pažįstama
norėtų ne tik už rankučių susikabinęs po parkelį pasivaikščioti... Jis girdėjęs,
kad yra tokių iš buliaus akies, jaučio penio ar gyvatės geluonies, ženšenio ar
dilgėlių ekstrakto Vietname ar Filipinuose pagamintų vaistukų, kurių dėka ir
seni žmonės vėl gali būti laimingi... O tada jau – į pensininkų šokius – „kam širdyje
ne sutema“... Kiekvienoje sanatorijoje tokie veikė, kas vakarą...
Sako, kad ne tik fotografija, bet
ir pirmieji paparaciai Lietuvoje atsirado būtent Druskininkuose. „Gyveno fotografai
tuomet kaip inkstai taukuose, tiksliau kaip nuotraukos fiksaže. Į Maskvą ir
atgal su taksi važinėjosi...“ – pasakojo vienas. „Nežinau, ar į Maskvą, bet į
Gardiną tai tikrai, kas antrą šeštadienį“, – patvirtino kitas tų laikų fotografas. Po darbo ateljė
jie pasivaikščiodavo parke. Fotografuodavo tuos, už rankučių susikabinusius. Po
to su nuotraukomis užsukdavo į sanatorijos registratūrą, sužinodavo vardą,
pavardę ir abu adresus – sanatorijos ir namų, iš kurių atvyko. Tuomet
poilsiautojas gaudavo laišką su „atvirutėmis“ ir pažadu, kad kitas toks laiškas
jo namus gali pasiekti „per savaitę“...
Na, o vaistininkė, linksmų
plaučių moterukė, gavusi tokį subtilų klausimą nepasimetė. Nepasakė ji to
nuvalkioto „ateikite kitą savaitę“. Ir taip aišku – reikalas rimtas ir skubus. Iš
po stalo ištraukusi gliukozės su vitaminu c tablečių ritinėlį, – vaikystėje tokias
labai mėgome, – paslaptingai mirktelėjusi patarė: „Tik vartokite saikingai,
saugokite širdį – geriausia po vieną tabletę vakarui“...
Abu, suprantama, sutarė, jog TAI –
didžiulė paslaptis.
Kitą rytą paslaptis vis tik išaiškėjo...
Vaistininkė tądien turėjo laisvadienį, o per darbus vakar nespėjo kolegėms
papasakoti apie paslaptingąjį pacientą. Jau devintą ryte linksmas ir pakylėtas diedukas
laukė prie vaistinės durų. Neradęs „senos pažįstamos“ vaistininkės, kreipėsi į
kitą. „Vakar čia pirkau labai gerų vaistukų vyriškumui pagerinti, – šnibždėjo
senolis, rodydamas pakuotę. Senoliui nė motais buvo nekultūringos, juokais
leipstančios ir garsiai prunkščiančios vaistininkės. Jam tereikėjo vaistukų, jie padeda...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą