OMNIA MEA MECUM PORTO

46. Pirmieji Lietuvos paparaciai / The first paparazzi in Lithuania




Tais senais tarybiniais laikais, kuomet nebuvo nei prostitucijos, nei sekso, nei prezervatyvų, nei Viagros, Druskininkuose – sąjunginės reikšmės kurorte, buvo visko... Net ir „deficitų“... Visi prekybininkai mokėjo  stebuklingą žodį – „užeikite kitą savaitę...“ O per savaitę... oho - per savaitę daug kas gali nutikti. Poilsiaudavo čia daugiausia garbaus amžiaus poilsiautojai, suvažiavę iš visos „plačiosios tėvynės“. Nieko nepadarysi, kad ir tokiame amžiuje „papildomų minčių“ kyla...

Vienas toks, jau garbaus amžiaus vyrukas, užsukęs į vaistinę, nedrąsiai pamindžiukavęs, vis dėlto drįso paklausti, ar neturi kartais tokio stebuklingo vaisto. Jis su savo naująja pažįstama norėtų ne tik už rankučių susikabinęs po parkelį pasivaikščioti... Jis girdėjęs, kad yra tokių iš buliaus akies, jaučio penio ar gyvatės geluonies, ženšenio ar dilgėlių ekstrakto Vietname ar Filipinuose pagamintų vaistukų, kurių dėka ir seni žmonės vėl gali būti laimingi... O tada jau – į pensininkų šokius – „kam širdyje ne sutema“... Kiekvienoje sanatorijoje tokie veikė, kas vakarą...
Sako, kad ne tik fotografija, bet ir pirmieji paparaciai Lietuvoje atsirado būtent Druskininkuose. „Gyveno fotografai tuomet kaip inkstai taukuose, tiksliau kaip nuotraukos fiksaže. Į Maskvą ir atgal su taksi važinėjosi...“ – pasakojo vienas. „Nežinau, ar į Maskvą, bet į Gardiną tai tikrai, kas antrą šeštadienį“, – patvirtino kitas tų laikų fotografas. Po darbo ateljė jie pasivaikščiodavo parke. Fotografuodavo tuos, už rankučių susikabinusius. Po to su nuotraukomis užsukdavo į sanatorijos registratūrą, sužinodavo vardą, pavardę ir abu adresus – sanatorijos ir namų, iš kurių atvyko. Tuomet poilsiautojas gaudavo laišką su „atvirutėmis“ ir pažadu, kad kitas toks laiškas jo namus gali pasiekti „per savaitę“...
Na, o vaistininkė, linksmų plaučių moterukė, gavusi tokį subtilų klausimą nepasimetė. Nepasakė ji to nuvalkioto „ateikite kitą savaitę“. Ir taip aišku – reikalas rimtas ir skubus. Iš po stalo ištraukusi gliukozės su vitaminu c tablečių ritinėlį, – vaikystėje tokias labai mėgome, – paslaptingai mirktelėjusi patarė: „Tik vartokite saikingai, saugokite širdį – geriausia po vieną tabletę vakarui“...
Abu, suprantama, sutarė, jog TAI – didžiulė paslaptis.
Kitą rytą paslaptis vis tik išaiškėjo... Vaistininkė tądien turėjo laisvadienį, o per darbus vakar nespėjo kolegėms papasakoti apie paslaptingąjį pacientą. Jau devintą ryte linksmas ir pakylėtas diedukas laukė prie vaistinės durų. Neradęs „senos pažįstamos“ vaistininkės, kreipėsi į kitą. „Vakar čia pirkau labai gerų vaistukų vyriškumui pagerinti, – šnibždėjo senolis, rodydamas pakuotę. Senoliui nė motais buvo nekultūringos, juokais leipstančios ir garsiai prunkščiančios vaistininkės. Jam tereikėjo vaistukų, jie padeda...

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

 

puslapio peržiūrų skaičius

47759