45. Internatas internetu

Buvo toks laikas, kai stebuklingasis internetas jau buvo, bet atitekėdavo jis tik stacionaraus telefono laidais, o prijungti ir administruoti jį galėjo tik kelios labai „svarbios“ kontoros mieste.

Kartą skambina iš tos kontoros ir griežtai praneša, kad viršytas limitas ir reikia susimokėti už internetą. „Gerai“, – ramiai atsako stacionariu telefonu atsiliepusi močiutė. Padeda ragelį ir niekam nieko nesako. Po savaitės – vėl skambutis, ir vėl toks pats atsakymas. Tada parduotuvėje mane susitikusi internetą administruojančios firmos atstovė pasipiktino ir piktai užsipuolė – kiek galima jums skambinti, pažadate ir nieko...

Atlikus retrospektyvią namiškių apklausą, paaiškėjo, kad pažadus telefonu ramiai dalino močiutė. „Taip, kalbėjau, keletą kartų, bet pagalvojau, kad niekas iš mūsiškių internate nesimoko, tai už ką čia mokėti?“ – ramiai paaiškino.

„Jei būsi negeras, atiduosiu mokytis į internatą“, – juokais gąsdindavo mažus neklaužadas viena mama. Ji nustebusi – taip papokštavo tik keletą kartų, o neklaužados tai įsiminė visam gyvenimui. Dabar jau jie internatu gąsdina savo neklaužadas. Tik tie nelabai žino, kas tas internatas, tai ir nebijo. Būtų kas kita, jei nubaustų, neleisdami žaisti internetu.

Seniau tėtį, mamą pakeisdavo ir išsilavinimą suteikdavo internatas. Dabar – internetas. Jis iš Norvegijos į Lietuvą atkeliavo 1991 metų spalio 10 dieną. Kaip pasakojo profesorius Adolfas Laimutis Telksnys, pirmoji juodai balta nuotrauka iš Oslo į Vilnių internetu keliavo dvi valandas. Tiek pat trunka kelionė lėktuvu.