28. Visi turi žinoti / Everybody should know

      

   Senas geras bičiulis, seniai jau nesimatėm, kartą grįžęs po ilgamečių klajonių, o pabuvojo jis praktiškai visur, išskyrus Birštoną ir Mėnulį, pasakojo, kaip kartą Vokietijoje su vokietaite ženyjosi...

        Vietiniai „biurgeriai" vestuvių išvakarėse, tik gero linkėdami ir liūdnai linguodami galvomis, vargšą lietuvaitį mokė, jog svarbiausia – nuotaką saugoti. Jei pavogs, o ją būtinai pavogs, tai sveikas gyvas – gali ir neišsimokėti. Ta jų santūri ir liūdnai geranoriška šypsena nieko gera nežadėjo, todėl lietuvaitis nutarė apsidrausti. Į vestuves buvo pasikvietęs du savo geriausius, nuo vaikystės laikų užgrūdintus draugelius, paprašė jų paslaugos - ne tiek liudininkais ar pabroliais, o „laisvais pijokais“ pabūti ir svarbiausia – visą laiką nuotakos nė sekundei iš akių neišleisti. Kitaip – išjuoks, pasityčios ir dar velniažin ką padarys... Niekas gi, taip, prieš pat verstuves, negąsdina. Gal čia koks merginos „ex“, gal vietinis aršus patriotas ar chuliganas kokius planus rengia? Žodžiu, galas mums – ne „ant bajerio“ tarėsi tautiečiai.
O kad nuotakos pagrobimas dalykas rimtas, draugai įsitikino nuo pat vestuvių pradžios. Tai vienas, tai kitas, žiūrėk, ir kalbina jaunąją... O apie ką – eik žinok, kai kalbos gerai nesupranti. O šneka dar taip paslaptingai ir keisčiausiais dialektais. Pasirodo, Vokietijoje kas šešiasdešimt kilometrų sava šneka, sava pro-tarmė ir papročiai savi gali būti. Vėliau vienas geras žmogus pamokė - jei nesupranti, nenusimink, tiesiog į akis atsisukęs, drąsiai sakyk – kalbėk normaliai... Ir viskas bus gerai.

  Taigi, vietiniai rimtai nuaugusiems lietuvaičiams iš pradžių dantis bandė užkalbėti, po to visaip „nuvaišinti“ bandė. Vakarop, patys nusi-vaišinę, vos nesusistumdė. Na, o tie, pasikeisdami, uoliai ir sąžiningai draugo priesaką vykdė ir jaunosios iš akių nepaleido, bet galiausiai nebeištvėrė. Pasikvietė jaunikį ir tarė – galvok ką nori, sakyk ką nori, bet tai jau nebejuokinga – daryk ką nors, nes vokiečiai jau visai įsilinksmino, pinigus už nuotaką siūlo ir ne šiaip... Tūkstančius „doitšmarkių“!

    Kur, kur, ne kur nors Gruzijos kalnuose, o pačiam Europos vidury... Susirinkę vietiniai Vokietijos džigitai prie jo pačio priėjo, įbruko į  saują septynis tūkstančius Vokietijos markių ir sako:
    - Tu, jaunuoli, labai nepyk, bet papročius reikia gerbti. „Ordnung muss sein – tvarka turi būti“. Šių pinigų turėtų užtekti, o miestelio vyrai turi žinoti, kad nuotaka – jau ne laisva mergina, o tavo žmona. Mes tai darom senoviškai. Duok mums valandą laiko, o po to važiuok iš paskos jos ieškoti. Pinigų turėtų užtekti...
      Ilgai ieškoti nereikėjo. Jaunikis su savo sargybiniais greit surado linksmą procesiją. Jie ėjo iš eilės į visas miestelio kavines, alubarius, restoranus, statydavo nuotaką ant stalo ar matomiausioje vietoje ir iškilmingai pranešdavo, kad „Fraulein“ nuo šiandien tapo pono Petro „Frau“, prašom mylėti ir gerbti, o ponas Petras visus vaišina... Jaunikiui belikdavo priimti visų sveikinimus ir apmokėti sąskaitas....
     Pinigų užteko.

     Nebuvo tada nei Euro, nei Facebook‘o... Dabar va, pliaukšt mobiliu nuotrauką visam svietui ir gauni žinutes. Nei į vestuves kviesti, nei skelbimo į laikraštį dėti, nei per miestelį eiti. Pinigų vis tiek neužtenka. O žiūrėk, ne jų, kažko kito trūksta...