27. +44

Vakariniame Šanchajuje, kavinėje, kelios šeimos, artimi draugai šventė.

Pamanėme, kad atsiradome ne laiku ir ne vietoje, juolab ir meniu buvo be paveikslėlių... Jau ruošėmės eiti kitur, bet šeimininkas ir švenčiantys svečiai mus sustabdė. Skubiai išėję, atrodo, būtume sugadinę jų šventę. Jie iš karto apsidžiaugė kaip maži vaikai, džiugiai sveikinosi ir vogčiomis stebėjo mus, bet darė tai kažkaip subtiliai, pagarbiai – nepuolė fotografuotis, ar kitaip čiupinėti „šviesiaplaukių milžinų iš Europos“. Jie tarsi indėnai, pagarbiai pavaišindavo cigarete, įteikdami ją pagarbiai, dešine ranka, nulenkę galvą. Mes jau žinojome, kad priimti ją reikia taip pat pagarbiai, nesvarbu, kad nerūkai, paimti ją reikia būtinai dešine ranka. Mes bandėme šifruoti meniu hieroglifus, o tai virto tikru spektakliu, nes virtuvės šefas, kai mes durdavome pirštu į hieroglifą – pavyzdžiui žuvį, kaipmat, iš virtuvės atnešdavo gyvą karpį, arba dar spurdančią krevetę, akimis klausdamas - ar tiks?... Švenčiantys prie didžiojo apvalaus stalo bandė nešti mums įvairiaspalvių krabų ir kitokių egzotiškų gėrybių. Supratę, kad mes nealkani, o gal nemokame tokių valgyti, jie ėmėsi mus vaišinti vyriškai – degtine.

Dažnai sakoma, jog rytų Azijos gyventojai negali vartoti stiprių alkoholinių gėrimų... kažkaip organizmas negali skaidyti ar panašiai... Nežinau, japonai tikriausiai negali... Kinai tikrai gali, kartais netgi stipriau, nei mes. Žymiausios pasaulio alaus daryklos turi savo filialus Kinijoje. Tik pilsto ten alų į didesnius butelius tikriausiai iš ten atkeliavo „visa galva didesni“ pintos buteliai. Kinai gamina ir puikų vyną, tiesa, norėčiau pamatyti vyno žinovo veidą tenykštėje parduotuvėje – viskas hieroglifais... Pasiturintys kinai, pasimėgaudami ragauja europietiškus vynus ir stipriuosius gėrimus. Jų gaminta degtinė tokia pat stipri, dažniau aromatizuota. Vyną dažniau vartoja saldų, na, o jeigu tokio nėra, tuomet jį skiedžia limonadu...

Šventėje vyrai gėrė degtinę... stiklinėmis... užsigerdami tuo vyno – limonado kokteiliu... Vaišino ir mus. Labiau susidraugavome su jaunu kinu, kuris dažniau, nei kiti vaišino mus „taikos cigaretėmis“. Jis vis stengėsi papasakoti, apie savo Nr.1, taip jis tikriausiai norėjo pavadinti savo mylimąją. Bent jau taip mes supratome, gražų švelnų, šypsena palydimą, rankos judesį, rodantį moters kūno liniją, po to švelniai priglaudžiant prie skruosto įsivaizduojamą antrą puselę. Ženklais jis rodė, kad ji toli už jūrų marių, po to rodė į mus. Mes bandėme vardinti pasaulio šalis, visas nuo Amerikos iki Naujosios Zelandijos, tačiau vaikinas tik numodavo ranka ir kartojo kinišką tos šalies pavadinimą. Mums nesupratus, jis vaikščiojo iš kampo į kampą, pamiršęs švenčiančius, karštligiškai galvojo, kaip dar mums galėtų paaiškinti. Atrodė, jam šovė išganinga mintis. Pribėgęs prie stalo jis vėl pakartojo judesių grandinę ir džiugiai tarsi Archimedas, iškėlęs pirštą, vietoj garsiosios „Eureka“ sušuko - „Whiskey“... Supratome, kad šalių geografija siaurėja iki šalių, gaminančių tą ugninį gėrimą... Bandėme spėti, deja, ir tai nepadėjo, vaikinas vis liūdnai kartojo kinišką tos šalies pavadinimą. Vėl beviltiškai vaikščiojo iš kampo į kampą ir gėrė. Galvojau, kad vaikinas tikrai vyks pas savo išsvajotąją, tik kodėl jam taip svarbu išaiškinti mums... Atrodo, vaikinui vėl šovė teisinga mintis. Priėjęs, jis ištraukė mobilų telefoną ir liūdnai linguodamas galvą, surado hieroglifais išmargintas žinutes, daug žinučių... Visos žinutės buvo siųstos iš vieno abonento numerio. Švietė tarptautinis telefono kodas „+ 44...“. Žinojome – Anglija, tik vėliau pagalvojau – 4 – Kinijoje nelaimę reiškiantis skaičius...