11. Sveikas būk, Bičiuli mano mielas...

Užstalė seniausia ir geriausia visų tautų diplomatija. Jeigu jau sėdi prie stalo, nesvarbu su kokios šalies atstovu, supranti, kad privalai gerbti tos šalies, tų namų, tos šeimos papročius. Dažnai jie senesni, nei dabar esančios valstybės, politiniai žemėlapiai. Dažnai jie susimaišę ir persipynę, virtę visuotiniais etiketo reikalavimais, bet dažnai ir tiems mandagiems taisyklių žinovams pasitaiko „užpakalį išsidilginti“. Kartais ir savus papročius pamirštame...

Gerai pabaliavojus, jei kitą rytą skauda galvą, kaltiname prastą gėrimą. Rytuose kaltina sunkią žmogaus ranką, pylusią velnio gėrimą. „Ne, ne, ne, gana, gana, užteks užteks... – kelia ranką su taurele svečias... „Prašau, prašau, dar, dar, čiut čiut...“ – negailėdamas pila ir spaudžia šeimininkas. Toks iki skausmo pažįstamas lietuviškos šventės vaizdelis. Vakaruose viskas paprasta, pasakei ne – daugiau ir nebepils. Ukrainoje pamokė kitaip: „Ne duobėje sėdi“, – sudrausmino šeimininkas, kai jam pilant norėjau kilstelti taurelę, kad patogiau pilti būtų. „Pastatyk ant stalo, ne duobėje sėdi, kad ant krašto iškelti reikėtų... Jeigu taip kilnosi, rytoj galvą skaudės,“ - mokė mane šeimininkai. Taurė, kaip kardas – be reikalo nekelk, be garbės – nenuleisk, dažnai sako rytuose. Visai kitaip, nei mano etiketo žinovai, nevalia liežuvį suvilgius ar išgėrus pusę taurelės statyti ją ant stalo.

Sibire nustebino žmogus, pasakojantis, kaip lietuviai puotauja.... Įsivaizduoji, sako jie, vieną taurelę ratu siunčia ir kaimyną sveikina, iki dugno išgeri ir nė nepastebi, kaip ratas apsisuka ir vėl gerti reikia. „O, argi tai ne rusų paprotys?“ – nusistebėjau. „Ne, nes gerdamas iš to paties indo gali sužinoti kito žmogaus mintis, – pasakojo prietaringas pašnekovas. – Daug kur Rusijoje tokį gėrimo būdą taip ir vadina – „po litovski“.

O jeigu jie žinotų ir mokėtų senovišką, bičiulišką pasveikinimo paprotį, kurio išmokė kolega Gintas iš Aukštaitijos, kuomet pakėlęs taurę, geriantis sveikina šalia sėdintį privalomu kreipiniu. Ir Lietuvoje seniai ne dažnas tokią tvarką žino. Kiekvienas žodis žodin turi mokėti: „Sveikas būk, Bičiuli mano mielas...“ Tik taip pasveikinęs, iškėlęs taurę, žmogus gali išgerti. „Nuoširdžiausi linkėjimai iš pusės mano...“ arba „Džiaugiasi mano širdis...“ – būtinai išskėstomis rankomis ar ranką prie širdies pridėjęs, atsako tas, kurį sveikino, žmogus. Būtinai taip pat ir būtinai žodis žodin, kaip maldą, turi atsakyti pasveikintasis. Jeigu žodžius sumaišo ar kitaip atsako, galima jį praleisti, nepilti ir nebesveikinti, nes jam jau protas ir liežuvis pinasi.

O taurė keliauja ratu. Senovėje reiškė – ji neužnuodyta. Na, o piktoms mintims joje – ne vieta...