6. Kaimiška pašto diplomatija / Rural postal diplomacy

Šitą istoriją pasakojo vienas senolis, Žiūronių kaimo išminčius.

Išminčiumi kaime jis buvo laikomas todėl, kad ir jo senelis to kaimo išminčiumi buvo. O senelis išminčiumi buvo todėl, kad dvidešimt penkerius metus atitarnavo caro rekrūtų kariuomenėje, tad mokėjo skaityti ir rašyti rusiškai.

Taigi kartą vietiniai dvarininkai uždraudė trijų aplinkinių dvarų kaimiečiams šalia esančiuose ir jiems nepriklausančiuose miškuose sausuolius ir malkas rinkti. Vargšai žmonės, be malkų likę, šalti pradėjo, todėl kaimo susirinkime nutarė aukščiausiam gaspadoriui – pačiam carui – skundą surašyti ir pasiskųsti, kaip paprastus žmonės beširdžiai dvarininkai skriaudžia. Senelis, tas kaimo išminčius, gražiai laišką surašė ir išsiuntė, bet greičiausiai laiškas iki „caro batiuškos“ nenuėjo... Bent jau taip mąstė nusivylę kaimiečiai, atsakymo nesulaukdami. „Gal koks Vilniaus gubernatorius „Muravjovas korikas“ pasistengė ar dar kas nors“, – mintijo jie visą žiemą.

Senolis tuomet nuėjo pas gretimo kaimo išminčių, kuris kažkada tarnavo kaizerio Vilhelmo kariuomenėje ir mokėjo skaityti bei rašyti vokiškai... Jie abu, pasitarę, surašė du laiškus. Vieną – rusiškai „carui batiuškai“, jį įdėjo į antrąjį, rašytą vokiškai kaizeriui Vilhelmui. Abiejuose laiškuose išdėstė savo bėdą. Tik vokiškame dar paprašė kaizerio antrąjį laišką kaimyninės šalies cariui batiuškai persiųsti, nes iš Lietuvos kaimo laiškas iki batiuškos „nedaveina“...

Ir ką Jūs galvojate – po kelių mėnesių kaimiečiai gavo paties caro laišką, jo antspaudu patvirtintą, kuriame caras leido miškuose nereikalingus sausuolius ir malkas rinkti, nedarant nuostolio valstybės iždui. Dar laiške ir pagrūmota buvo, kad „nevalna svetimam gaspadoriui skųstis ir tiešytis“, todėl ateityje nurodyta laiškus tiesiai jam rašyti.

Kažkas man kužda, kad ir šiandien, bevielių technologijų laikais, toks liaudiškos diplomatijos metodas veiktų geriau, nei tiesiai laišką prezidentui rašyti. Na, kaip Kalėdų seneliui – per aplink būna greičiau...