Alytaus autobusų
stotyje stovi... Labai jau lengvabūdiškai ir netiksliai pasakyta – stovi,
geriau būtų pabandyti sakyti – siūbuoja, linguoja ir bando išsilaikyti. Na,
kaip tas berniukas, laikęs ant galvos obuolį, į kurį šovė Vilius Telis, tai
štai taip – žūtbūtinai gaudydamas pusiausvyrą, susikaupęs ir stipriai užmerkęs
akis, įsispyręs, kaip pasmerktasis, skęstantis subetonuotomis kojomis,
įsitempęs ir tiesus, kaip kylantis su kartimi šuolininkas, stovi...
Atsakingai,
ranka laikydamas autobusų stotelės stulpą, laikydamas ir tuo pačiu atsirėmęs į
jį, stovi žmogus. Stovi ir beveik nekvėpuoja, nes nuo kvėpavimo priklauso ir jo
lingavimas. O linguoti – nevalia, nes ant rankos dar turi tilpti ir pagulėti pavargusi
galva. Taigi, ant rankos padėjęs galvą, ta pačia ranka besilaikydamas, žmogus
svyruoja ir miega... Na, vėl netiksliai - galbūt snūduriuoja, snaudžia, budi...
Budi, nes kitoje rankoje žmogus dar laiko savo portfelį. Taigi, besnausdamas ir
belaikydamas savo pabuvusį portfeliuką, žmogus laukia autobuso ir vos
besilaikydamas ant kojų - mąsto...
Mąsto,
nes pakraipęs galvą, jis dar pakelia ją... pakrato, tarsi kažką neįtikėtina prisiminęs.
Prisiminęs, ar sugalvojęs kažką labai, labai svarbaus. Sugalvojęs paskutinę
savo gyvenimo mintį. Sugalvojęs kažką tokio, kad net nutraukė savo ankstesnį
atsakingą budėjimą ir rymojimą, portfelio, autobuso stotelės stulpo ir nuosavos
galvos laikymą...
– O kas - jeigu dabar
numirtau?... – hamletiškai sušunka.
Jis
pakelia galvą ir netgi, kiek tik leidžia jo jėgos, bando apžvelgti susirinkusius.
Niekas, žinoma, jo nemato ir negirdi. Tiksliau, kažkas skaičiuoja asfalto
plyteles, kažkas griebiasi mobilaus, kažkas žiūri į laikrodį, kažkas – į
autobusų tvarkaraštį. Niekas nenori matyti atsirandančios svetimos filosofiškai nusiteikusios problemos.
– Nea, - žmogus vėl stipriai pakrato galvą, tarsi nuvydamas įkyrią mintį, blogą sapną, košmarą, - Neee, nu,
nach..., - nusišypso, padeda galvą ant rankos ir vėl lieka atsakingai laukti
autobuso.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą