16. Laimingi akmenukai / Lucky stones

„Buratino“...“Čipolino“... „Čeburaška“ ir „Pomorin“ taip tarybiniais laikais vainosi dantų pastos. Buvo jos aliumininėse tūtelėse, girgždėjo tarp dantų, o skonis ne „benski“ buvo, nors kai saldainių atsirasdavo tik per Naujus ir kitokias šventes, vietoj jų vakarais buvo gerai ir dantų pasta. Dar būdavo dantų valymo milteliai. Tie kvepėdavo mėtomis, bet pauosčius, dažnai norėjosi čiaudėti...
Tuomet iš karto likdavo tik pusė dėžutės. Tais, visokiausių deficitų laikais, kramtomoji guma buvo vakarų propagandos vaisius - gadinanti dantis, o ne juos valanti, skirta gauti kolekcinį paveikslėlį ir pūsti burbulus, o ne „gaivinti burnos ertmę“... Tai dabar sako, kad dantų pasta ir kramtomoji guma apsaugo dantis nuo ryto iki vakaro, bet juos vis tiek gali išmušti naktį. Tuomet kontrabandininkai spekuliantai iš užsienio tuomet gabeno ne knygas, alkoholį ar cigaretes, o kramtomus „Donaldus“, „Buble gumus“ ir „Bolekus su Liolekais“. Nusipirkti tų gėrybių galima buvo moterų pliaže veikusiam slaptame „bobų turgelyje“. Kaip - nežinau, nes  „vyrų“ gi neįleisdavo... Nežinau kokiame turgelyje mama pirkdavo importinių dantų pastų, bet jų taip pat atsirasdavo. Iš tų dėžučių buvau netgi susiklijavęs savo „monopolį“, nes kaip paišomi kiečiausių užsienio kompanijų pavadinimai tuomet dar nežinojau. Na, o visų  pastų pasta, buvo tokia balta su raudonais dryželiais - “Signal“ vadinosi, na, bet tai jau fantastika – kalėdinė, ar gimtadienio dovana galėjo būti...

Paprastai ir ta paprasta, geležinėje tūbelėje baigdavosi. Nes vakarais, tuos kurie užmigdavo nesulaukę naktipiečių, reikėdavo dantų pasta ištepti. Naktipiečiai – tai po pagalve saugomas obuolys, kuris, sulaukus vidurnakčio, šukomis pasidalinamas į lygiai tiek, kiek nelygioje kovoje su miegu išliko Ištvermingiausių. Likusiems į saują pripilama užantyje sušildytos dantų pastos, smilga pakutenama nosis... ir toliau jis pats...

Dar ta dantų pasta iki blizgesio nušveisdavome mokyklinės uniformos sagas. Mano draugas sugalvojo, kad dantims tiks ir ūkiškas muilas – putoja juk ne blogiau... Kurį laiką jis uoliai trynė dantis muiluotu šepetėliu. Kai pagaliau atėjo šventė, buvome geri, neturėjome temperatūros, paruošėme pamokas, autobusu važiuodami į Kauną suskaičiavome visus „laimingus“ automobilių numerius - na, žinote, kai pirmas pamatęs su pravažiuojančią mašiną su dviem vienodais skaičiais šaukia - „vienas, vienas - mano laimė, kas pakartos tam nelaimė...“ Reiškia, kad ta laimė turėtų nutikti pirmadienį... tą kartą laimėjo penktadienis, įvyko stebuklas ir mes gavome ledų... Tuomet ir paaiškėjo, kad draugelis pažeidė dantų emalę, nusigramdė dantų perlamutrą ir blizgesį, pažeidė burnos ertmės mikroflorą, daug baisių vaikams nesuprantamų žodžių sakė tuomet dantistė, vėliau tapusi stomatologe. Dabar ją reikėtų vadinti odontologe. Supratom tada tik, kad draugelis sugadino dantis, ir ledus galės tik laižyti.

Nesuprantu, kodėl tie odontologai su kalbininkais, pūsdami banaliukus, keisdami savo vardą, nesugeba dantų pastos vardo pakeisti – netautiškas visai gi. Ir kodėl sako, kad būtinai dantis reikia valyti dantų pasta, o kaip valė dantis senovės lietuviai? Štai beveik pusė milijardo Kinijos žmonių niekada nevalo dantų. Vietoje dantų pastos apie 40% Kinijos gyventojų burnai skalauti naudoja žaliąją arbatą. Močiutė sakė, kad seniau lietuviai dantis valė druska, dar sakė, tiesiog suvalgydavo obuolį...