17. Girdėjau / I heard

Tikriausiai jau paskutinis toks gražus ir šiltas  bobų vasaros savaitgalis...
Dar nevėlu, bet temsta jau greičiau. Ramu. Nei vėjelio, nei bangelės... Vandens paviršiuje šokinėja, blizgena žuveliokai,  kuriuos vaiko didesnės plėšriosios... atrodo prasideda daug žadantis vakarinis kibimas...

Staiga, iš kito ežero kranto galingai ataidi:

-        Nu kaip geras..., Yra!... Turi?... Eik tu sau.... gerulė, kaip ką..., fainuolė, laikyk! Ardosi... Atleisk... Na, pagaliau, nors kartą... Žiūrėk kokia... riebuilė, ateik mažyte... Nu nu... Statai šį vakar..., vaje, vaje kaip eina..., o blizga kaip..., nu naaa... Ateik brangioji!!! Ateik pas tėtuką! Pasaka... Gražuolė!... U tiu tiu... Aaai..., Žiūrėk... metrinė!!!

Vienas balsas perrėkia kitą, tada dar kitas... Apima toks keistas, geras jausmas. Savo meškerės jau nebematai. Sekundei pasijauti tarsi krepšinio varžybose ar prie teliko per pakartojimą – tik zuuum... ir pritrauki svarbiausią momentą. Per tą sekundę vaizduotės teleobjektyvu nuskrendi prie valties. Matai, o gal iš šūksnių pradedi suprasti – pripučiamoje valtyje trise... Blaškosi persisvėrę per bortą, atrodo dar vos vos ir apvirs... Pasimetę, nežino ko griebtis. Graibštas atrodo juokingai mažas. Atrodo, jau matai ir tą gražuolę, metrinę... įnirtingai madaruojančią galvą. Trūksta tik pergalingo žvejo šūksnio... Ir staiga – tyla... tarsi visi trys panėrė galvas po vandeniu iš arčiau į žuvį pasižiūrėti. Tada supranti, kad tyla užtruko lygiai tiek, kiek reikia įkvėpti oro... „Rybokai“ suakmenėjo...

O tada vėl... tik trigubai garsiau ir su trigubai didesniu azartu, įniršiu, ežerą užkloja trigubai riebesni vyriški keiksmai:...

- Job tararai... Eik tu sau... Nu na.. Nu ne... Kaip gaidys... žąsinas... pats tu asilas... Eik tu... Pats eik... Sakiau laikyk... Užsižaidei.., Neaiškink, nepatinka - lipk iš valties... Nu, bet tai kaip erelis, kaip...

Supranti - PALEIDO...

Savaime aišku, kad čia tik mažutė dalis Tų žodelių, keiksmelių, ištiktukų ir muterkučių,  naminių gyvūnų ir žvėrelių vardų tirados, sklidusios iš kitos ežero pusės. Iš tų verksmingų keiksmų ir dejonių nebuvo galima suprasti – kas vis tik kaltas, ar žvejys, ar „voblia...ris“ ar aštrūs lydekos dantys. Buvo aišku tik, kad... jau viskas...

Saulė nusileido. Gamta nurimo. Žvejai irgi.

Ir man tapo ramu. Žinojau... rytoj, poryt..., na, blogiausiu atveju - savaitgalį juos visus tris ir mažulę gražuolę vėl rasiu čia...