395. Visada turime išeitį

 

Jeigu nori išgirsti apie save kažką gero – numirk, - sakė Frydrichas Nyčė.

Na taip, apie mirusius paprastai – gerai arba nieko. Volteras galvojo kitaip – „Gyvuosius gerbiame, o apie mirusius norime žinoti tiesą...“ Suprask, tada jau galime ištraukti ir šį tą, kas trukdė tą žmogų gerbti gyvą?...

Padėtis be išeities yra tik viena – kai guli apibrėžtas kreida, visas apklotas kokia nors marška ar balta drobule, o kažkas vilkintis baltu chalatu konstatuoja, kad patyrei traumą „griežtai nesuderinamą su gyvybe“. Visos kitos padėtys ir traumos turi išeitį.

Viduramžiais teismuose dažniausiai manė, kad moteris fiziškai negali nužudyti vyro ir tokios netektys buvo laikomos savižudybe. 1845 m.  Anglijoje buvo priimtas įstatymas pagal kurį, už mėginimą nusižudyti, grėsė mirties bausmė. O jau po 17 metų, kai pas mus sukilėliai su dalgiais kovėsi už laisvę, Australijoje paskutinį kartą iškrito sniegas, kažkur Venesueloje, pirmojoje šalyje pasaulyje, buvo panaikinta mirties bausmė. Šiandien šioje turtingiausioje nafta šalyje pavojingiausia gyventi. Čia gyvena 32 milijonai žmonių, kasmet nužudoma 26 000 žmonių.

Dauguma savižudžių, prieš pakeldami ranką prieš save, nusiima akinius. Jie saugosi, kad krisdami nesusižeistų veido. Kas 40 sekundžių pasaulyje nusižudo 1 žmogus, kas tris – bando žudytis. Kiekviena savižudybė skaudžiai atsiliepia mažiausiai šešiems kitiems žmonėms. Ne visi skambina psichologinės pagalbos telefonu (+37080028888). Žuvys pūva nuo galvos. Jos ne visos vegetarės ir taip pat mus valgo. Pradeda nuo akių.

Savižudės moterys niekada nešauna sau į galvą. Jos taikosi į širdį. Viena populiariausių moterų baimių – numirti nepasidažius. Na,  jeigu jau jos sugalvoja tą „griežtai nesuderinamą su gyvenimu traumą" pasidaryti peiliu, tai prieš durdamos, paprastai pakelia drabužius.

Kasmet rugsėjo 10 d. yra minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena.

Žmogaus galimybė numirti matuojama mikromortais. Nuo 1 iki milijono. Bėgant maratone - 7 mikromortai, šokant su parašiutu - 10, o lipant į Everestą 40 000 mikromortų.

Mirštame du kartus – vieną kartą, kai mus palaidoja, antrą – kai nebelieka žmonių, prisimenančių mūsų vardą, kai niekas jo neištaria balsu. Kai numiršti, niekam jau nebesvarbu – kada gimei. Galbūt todėl, o ne dėl asmens duomenų apsaugos, Suvalkuose ant kapo iki šiol rašo senoviškai. Gyveno 70 metų, mirė tada ir taškas. Amerikoje, žmonių patyrusių prievartą šeimoje, asmens duomenys paslepiami po sąlygine gimimo data 1800 01 01. Ant kapo tikriausiai neparašys...

Kiekvienas turi teisę į karstą, tik nebūtinai ąžuolinį. Šiuolaikiniai – neilgaamžiai. Po septynerių metų brangaus žmogaus laidojimo vieta įdumba. Turbūt todėl ir supilame tą kauburėlį.