Sako, kad apie 60 procentų žmogaus smegenų sudaro riebalai.
Vadinasi - joms irgi
reikia valgyti... Nieko bloga, o ir gera nenorėjau pasakyti tiems dietų besilaikantiems
ir tvirtinantiems, jog suvalgyti reikia tiek, kiek telpa į vieną saują. Kiti gi, teigia – į dvi… Vienas gerai įdegęs vyrukas iš
Teksaso pasakojo, kad jį mama mokė, jog „nereikia pradėti kramtyti daikto,
didesnio už tavo galvą…“
Pelės galvoja kitaip. Jeigu telpa nosis – vadinasi galima. „Spragtuką" pamenate?...
Kartą Vilniaus „Niujorko
daugiaaukštyje", na, studentiškame bendrabutyje Saulėtekio gale, vidurnaktį, plieskiant pilnačiai, nuo keisto triukšmo prabudęs, stebėjau, kaip
vienas mažas, guvus peliukas, pasišokėjęs visomis keturiomis savo kojytėmis,
griūdamas, kildamas ir vėl bandydamas, stengėsi atidaryti 1000 kartų už jį
didesnes ir šiaip jau sunkiai varstomas bendrabučio spintos duris. Sūrio
ten nebuvo, tik pusė galvutės svogūno ir gabalėlis rūkytų lašinių.
Beje, sūris pelėms visai ne delikatesas. Tiesiog, maistas kaip duona, dešra ar porolonas, bei
visa kita rutina. Nežinau, kodėl vokiečiai savo mylimąsias mažybiškai vadina ne „zuikeliais", „kačiukais" ar „gėlelėmis", o dažniausiai - „pelytėmis".
– Mane pelės jau pasveikino..., – Laimingų Naujų, „mikimauzų“ metų palinkėjęs,
kapotą pakėlęs, rodo kaimynas. Ne oda, tik popierius impregnuotas. Įvykis ne
draudiminis, į auto saloną jau skambino. Ir verkti, ir juoktis žmogui norisi, bet
vis tiek nesupranta, kodėl iš viso kiemo mašinų tos kvailos pelės pasirinko jo
ekologišką, naujutėlį, dar kvepiantį toyotišką hibridą.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą