388. Bluko vilkikai

Bluko arba Saulėgrįžos šventė rengiama kasmet.

Kūčių išvakarėse - gruodžio 23 blukvilkiai velka kelmą – Bluką. Jis nuo senų laikų simbolizuoja praeinančius metus ir viską, kuo reikia atsikratyti. Po to vienoje iš aikščių kelmas sudeginamas.

Kaladė – blukas žinoma XIX a. papročių dalis. Galbūt blukas, kaip iš baltų senovės atkilęs derliaus dvasios įvaizdis, seniau buvo valkiojamas su derliaus, laimingų ateinančių metų linkėjimais žiemos saulės grįžimo metu. Archaiškesne forma tas paprotys buvo išlikęs latviuose, kiek pakitęs – Lietuvos šiaurėje, kol pagaliau visai išnyko. XIX a. pab. - XX. a. pr. bluko vilkimas, kaip gero linkėjimas, dar pasitaikydavo Žemaitijoje, bet jau Pelenų dienos papročiuose.

Blukis (arba blukas) – tai rąstagalys, trinka, kaladė ar kelmas. Pats žodis yra skolinys iš vokiečių Block, reiškiančio rąstagalį, trinką ir kt. Blukis kartais mėginamas sieti su lietuvių veiksmažodžiu blukti tirpti, nykti arba blungti gerėti, tačiau žodžio kilmės požiūriu tai visiškai nepagrįsta.

Viena iš žodžio kelmas reikšmių yra giminė, padermė, kilmė. Dar Simonas Daukantas kalbėjo apie „mūsų tautos kelmą“ ir pan. Kitaip tariant, mūsų ištakos taip pat yra kelmas, pabaiga. Juk medžiui numirus lieka kelmas, kuris sutrūnija, o iš jo šaknų vėl susiformuoja naujas medis ir taip toliau. Taigi kelmas, blukis simbolizuoja ir pradžią, ir pabaigą, ir kilimą, ir nuopuolį.

Bluko deginimas rodo, kad senovėje Kalėdų papročiuose ugnis – šviesos ir gėrio simbolis –  turėjo ritualinio sakrališkumo prasmę. 
Žodžiai Kalėdos, kaladė, kalti, kelmas, kalvis susiję ir grindžia pasakojimą: Kalvis sudaužo bokštą arba užmuša gyvatę ir išvaduoja saulę, o tuomet prasideda naujas gyvenimas. Perkūnas trenkdamas užmuša gyvatę, išlaisvina visas pavogtas gėrybes ir atnaujina pasaulį.