Toks spuogas, toks niekam
nereikalingas guzas, niekur niekada nevažiuojantis
ir tuščiai vietą užimantis vietą. Mes vaikai,
žaisdami karą ar slėpynių, visuomet turėdavome kur pasislėpti. Kiemuose visuomet voliodavosi vienas
kitas senutėlis Mosckvič, Zaporozec, vėliau atėjo eilė Opel’iams,
Ford’ams ir Mersedes’ams.
Anksčiau galėjai suprasti žmogų negalintį atsisveikinti su vieninteliu gyvenimo automobiliu,
vėliau, sugrįžus po darbo vakar ir radus pilną aikštelę metalinių žirgų, apsilupinėjusios luženos vis labiau ėmė nervinti .
Kas į užsienį išvyko, kas
remontui pinigų neturi, o to variklis labai retas, kitas kaimynas parduoti dar „labai
geros mašinytės” negali… „Rimtų priežasčių” – nors vežimu vežk, tik nuo to
nelengviau.
Neseniai, pradėjus mūsų namo renovaciją, vaikai turėjo patraukti vieną dar visai neblogai atrodantį ir netgi
važiuojantį Ford’uką. Visada keistai atrodė automobiliuko stovėjimo vieta. Įtariau, kad kaimynas nori per virtuvės langą savo mašinėlę matyti, nesvarbu, kad vieniša vidury pustuštėos aikštelės mašinėlė stovėjo. Tik tada kaimyno vaikai prasitarė... Pasirodo, jau penkeri metai kaimyno nebėra. O automobilį taip pastatyti viena likusi mama
paprašė:
- Jis taip visada statė. Ramiau, kai ji ten… 
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą