Ten, kur jie stovi,
ateityje manęs darbai laukia, - filosofavo pažįstamas akmentašys, skulptorius. Akmuo – geriausia investicija. Jam nesvarbios
religinės peripetijos, jam nei krizės, nei infliacijos, nei vagys, nei madų pokyčiai
nebaisūs. Anksčiau ar vėliau – jis ras savo vietą. Amžinas biznis.
Fotografuoti kapinėse - nedėkingas užsiėmimas. Šeimos albumuose, dažniausiai pabaigoje, būna toks „apendiksas", toks niekuomet neatidaromas vokas. Jame laidotuvių nuotraukos. Seniau kapinėse fotografavo ir KGB operatyvininkai. Panemunės kapinėse prie Prezidento Aleksandro Stulginskio kapo ilgiam sustoti nebuvo galima. Kartais nusifotografuoti reikia, kad galėtum įrodyti, kad buvai ir esi, nes kapinių knygos meluoja. Žinau.
Fotografuoti kapinėse - nedėkingas užsiėmimas. Šeimos albumuose, dažniausiai pabaigoje, būna toks „apendiksas", toks niekuomet neatidaromas vokas. Jame laidotuvių nuotraukos. Seniau kapinėse fotografavo ir KGB operatyvininkai. Panemunės kapinėse prie Prezidento Aleksandro Stulginskio kapo ilgiam sustoti nebuvo galima. Kartais nusifotografuoti reikia, kad galėtum įrodyti, kad buvai ir esi, nes kapinių knygos meluoja. Žinau.
Nepamenu, kaip ir iš kur sužinojau... gal savivaldybė, o gal Sodra
pranešė... Kažkaip iš ryto, be penkių - po pietų, per aplinkui
pasiekė mane keistas gandas. Pasijutau truputį
palaidotas. Vienas artimas giminaitis kapinėse parašė pareiškimą, kad neva pasiliko vienintelis gyvas
palikuonis ir rūpinsis giminės kapais. Vėliau sužinojau, kad ten, Panemunės
kapinėse, dabar tokia biurokratinė tvarka. Na, dėl šventos ramybės, kad
giminaičiai po to netyčia nesipiktintų, jog gėlės ne taip pasodintos ar
paminklas ne toks pastatytas, kapo tvarkytojas nebrangiai užsisako „kapo
projektą“ ir kad jo su visom giminėm derinti nereikėtų, tvarkytojas dar
pasirašo ir tą keistą raštą, - na, suprask, visi kiti giminaičiai sutinka ir
neprieštarauja, nes jau ilsisi ramybėje...
Susigėdau ir nutariau atnaujinti
giminių kapus. Vienų senelių, kitų... Visus, trijose skirtingose kapinių vietose. Suderinau aptvarų
renovacijos darbų ir antkapio užrašų, kapinių knygų, gerbūvio sutvarkymo „projektus“. O, yra ten reikalų - reikaliukų! Leidimas statyti paminklą - 37 eurai. Už paminklo eskizą (projektą) - 15 eurų, kapavietės perrašymo (na, leidimo tau ką nors iš viso daryti) mokestis - 10 eurų. Kainininkas ilgas. Patiko paslauga - duobės papuošimas - 15 eurų, o gedulingų puokščių išdėstymas po laidotuvių. - 20 eurų. Čia turbūt apsauga - „stogas", garantija, kad po laidotuvių niekas gėlių ir vainikų „nesutvarkys". Yra komercinė kapinių kaina - 837 eurai. Už kapavietę - 600 eurų, 237 eurų - už pamato išliejimą... O toliau turbūt pagal ankstesnį kainininką. Va, niša kolumbariume - tik 868 eurai. Tai tik pradžiai - 25 metams, be liepsnos ir kelionės mokesčio. O ką daryti po 25 metų?
Panemunės kapinės uždaros - laisvų vietų seniai nebėra, o užrašai dalykas šventas - bandžiau pateisinti sau amžininkų - kapinių vietininkų biurokratizmą. Viršininkas niekaip atsistebėti negalėjo:
- Klausyk,
o ne per daug tau tų kapų, skirtingose kapinių vietose išmėtytų?
- Na,
taip jau išėjo, - skėsčiojau rankomis.
- O, tu, parduoti nenori? – kaip ir paklausė, kaip ir patarė kapinių viršininkas. Kainos nepaklausiau...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą