278. Mona Liza - ugniagesė...

Paprastai gaisrinės – tai vieni seniausių ir aukščiausių miestų pastatų.

Aukštas gaisrinės bokštas tarnaudavo ne tik kaip apžvalgos aikštelė gaisro dūmams iš toli pamatyti. Aišku kabindavo ten ir varpus pavojui skelbti, kabindavo  varpinėje ir gaisrininkų vandens žarnas, kad tos greičiau džiūtų.

Gardino gaisrinės varpinę restauravo dar sovietiniais laikais. Bokšto viršuje stebėtojo manekeną pastatė. O išorinę sieną nutarė freska papuošti, žinomus ir nusipelniusius didžiavyrius įamžinti. Na, kad nebūtų užmirštos moterys, su lygių galimybių kontrolieriaus komisija nesipasitarę, nutarė iš krašto ir pažangią moterį - pareigūnę nupiešti. Tik va, bėda, neatsirado nė vienos norinčios pozuoti ir dar ant gaisrinės sienos visiems laikams likti įamžintai. Teko pasirinkti universalų ir visiems gerai pažįstamą, suprantamą ir mielą moters veidą. Kaip tarė, taip ir padarė – išrinko populiariausią, visiems žinomą ir atpažįstamą veidą. Gaisrininkės modeliu tapo Florencijos didiko Frančesko del Džokondos žmona, liaudyje labiau žinoma kaip Mona Liza.

Kaip garsus Leonardo da Vinci nevargo, 12 metų lūpų nepaišė. Aprengė moderniau... Apkirpo... Ir "įdarbino"...
Po kurio laiko, matyt patiko uniformuota klasika, nutarė žymiausią moterį dar labiau "modernizuoti". Ėme siūti marškinėlius, ant kurių krūtinės paslaptingai šypsojosi jau pilna karine amunicija apsiginklavusi Džokonda.